Rašydamas istorijas trečiu asmeniu, jis niekada nesumąstydavo personažo vardo. “Gerai, pavadinsiu jį Kęstučiu. Blet, vien mūsų name du Kęstučiai gyvena ir dar vienas Kęstas, dar pamanys, kad rašau apie vieną jų. Užsienietišką gal kokį reiktų. Žinau, bus koks Eliotas. Irgi ne, kažkaip gėjiškai skamba. Beveik garantuoju, kad tokius vardus deda savo įsūniui du susituokę homoseksualai.” Naudoti įvardžius “jis” ir “ji”, taip nesinori, tai asocijuojasi su dirbtiniais papais, guminiu bybiu ir kitais pakaitalais.
Jaunasis rašytojas, išsikėlęs dilemą dėl vardų naudojimo, stebėjo lovos kampe sėdinčią mūzą, kuri net nenutuokė, kokia jam svarbi. Mūzų vardus įsiminti beprasmiška ir nenaudinga, nes, nors rašytojas ir jaunas, bet atsimena tik skaudžius ir žavius patyrimus, bet vardų – niekaip. Vadino ją Amelie, nes aktorė iš prancūziško filmo ją nukopijavo. Tikrai, ne manoji mūza, bet priešingai.
Stebėjau jos atvaizdą veidrodyje. Laužė pirštus ir atrodė paslaptingai, buvo sunku suprasti ar jaučiasi patekus ne į tą vietą, ar atėjo metas parodyti dėmesį. Minčių srautas apie tai, kas gali dėtis jos galvoje, privertė mano rankas drebėti, rašiau, tarsi būčiau Parkinsono ligos kamuojamas. Tik jaunas. Tiksliau jauname kūne, bet siela nežinau ar jauna. Ir nežinau ar sena. Manau, mano siela nesensta. Aš naivus.
Supratau, kad labai bijau pasenti.
– Žinai, Amelie, aš labai bijau pasenti
– Suprantu
Ji tikrai mane suprato, nes buvo skaičiusi Doriano Grėjaus portretą. Įdomus jausmas, kai suvoki, jog žmogus tikrai supranta, ką turi galvoje, bet neturi įrodyti, pasakoti ar apibūdinti to jausmo, tiesiog abu žino, kad vienas kitą supranta.
Dar įdomesnis jausmas, kai akimirką jautiesi svetimas ir nepageidaujamas, o kitą – pats artimiausias pasaulyje. Artimiausias tą akimirką, nes nežinai, kas bus ryt. Gal net ne ryt, o jau sekančią akimirką būsi svetaimas. Svetimas again. Toks suvokimas mane išmokė atsisakyti investicijų į žmones: “šiandien blogai, reikia elgtis gerai, kad sektųsi rytoj”. Tai galioja bet kur: versle, karjeroje, bet ne jausmuose.
Jaunasis rašytojas, išvargęs, nieko ypatingo neparašęs ir vardo personažui nesumastęs, ieško paguodos Amelie glėbyje. Žengia tris didelius žingsnius ir sulėtintai krentai į lovą, galvą padėdamas jai ant kelių. Tuo metu vyksta apsikeitimas vaidmenimis: ji pabunda, glosto jo plaukus, o jis sustingsta ir po truputį užmiega…
Sapnas:
Sapne regimos figūros: ilgas vamzdis, kurio viršūnėje plokštuma. Ant plokštumos stovi žmogus. Ant žemės mėtosi dėžė, sulaužytos kopėčios ir dar kelios abstrakčios detalės, primenančios figūras iš žaidimo “Tetris”. Tiksliai nežinai, ką reikia padaryti, bet žmogus, stovintis ant plokštumos nemėgins nulipti tol, kol nepastatysi jam kopėčių ar nesudėsi figūrų, kad jos atstotų laiptus. Patekai į žaidimą, tačiau žaidimo taisyklių nežinai. Kaip jaunystėję, kai žaisdavai Sega ar kitus žaidimus, gerai nemokėdamas anglų kalbos, tiesiog žaisdavai, nežinodamas tikslo, kurio sieki, bet galiausiai intuityviai išsiaiškindavai ką reikia daryti – pvz. sunaikinti visus varžovus, įveikti “bosą”, surinkti visas aukso krūveles, laimėti rungtynes, sušaudyti visus tankus, įveikti varžovą ir padaryti “fatalitą”. Šio žaidimo tikslas buvo lengvai nuspėjamas: reikėjo išlaisvinti merginą, stovinčią plokštumoje, kuri nulips pas tave pati, bet tik po to, kai sukursi saugią, aiškiai apibrėžtą galimybę nulipti. Aiškiai apibrėžtą – tai ne viskas sumesta į krūvą, bet per kuo trumpesnį laiką, kuo mažesniu žingsnių skaičiumi atlikta užduotis.
– Taip, teisingai manai. Žaidimo taisyklės tokios, kaip galvoji, tik tu žaidi ne vienas. Ją išgelbėti bando ir kiti žaidėjai. Ir laimės ne tas, kas pirmas, pastatys galimybę jai nulipti, bet tas, kuris tai padarys skirtingai nei kiti. Net jei ir tapsi pirmas, ją išlaisvinęs, net jei ir būsi originaliausias, ji vis tiek pasirinks pati.
– O kas bus, jei ji nulips, viskas, baigsis šis žaidimas, sapnas?
– Nepabandęs nesužinosi
Jaunajam rašytojui pirmąkart pavyko valdyti sapną, bet sapnas atstojo ne realų žaidimą, bet kompiuterinį, skirtumas tik tas, kad jis pats dalyvavo žaidime ir tai vyko sapne. Ir jis tai žinojo. Žinojo, kad ir mergina yra tik sapnas.
Plokštumą sukūrė pačią paprasčiąusią, tiesiog sukrovė tris dėžes ir mergina nulipo.
– Šaunu, įveikei pirmą lygi. Dabar esi perkeliamas į antrą…
Taip sapnas tęsėsi per daugybę lygių, bet kas buvo keisčiausia – perėjęs vieną lygi, nebūtinai eisi atgal. Jei akimirką padvejosi ar tavo sprendimai bus neoriginalūs, būsi perkeltas atgal, galbūt net į patį pradinį, kur užtenka tris kaladėles sudėti viena ant kitos, kad gautum aistringą bučinį. O kartais, pavyzdžiui, kad ir penkiasdešimt trečiame lygyje, atlikus didžiulę ir sudėtingą veiksmų seka, kuomet žaidime yra ir tramplynas ir vaikšto kenkėjai, kurie nori suvalgyti ne tik tave, bet ir ją, ir įveikus šį lygį, mergina nulipa, atsistoja prie tavęs ir nieko nesako. Stovi ir dvejoja ar esi tinkamas ar laukti kito. Tai vienas įdomiausių žaidimų, kuriuos kada nors teko žaisti, jaučiau, kad nebenoriu sapnuoti ir jo tęsti. Mane tiesiog užpiso.
– Ei, balse, kuris ten kalbėjai, žėk, o aš galiu dabar išsaugoti viską ir tęsti toliau, kai kitą kartą sapnuosiu?
– O kas bus kitą kartą?, pasiteiravo balsas
– Na, aš dabar esu septyniasdešimt septintame lygyje, tai pagal mane liko dar kokie 23, pasieksiu šimtąjį ir laimėsiu.
– O ko tikiesi laimėjęs žaidimą?
– Tai, kad mes būsime kartu su ta mergina.
– Jūs ir dabar esate kartu. Šis žaidimas, tai išbandymai, tavo sprendimai – tai pastangos, siekiant jos dėmesio, tavo originalumas – tai tavo asmenybė, kuria ja stengiesi sužavėti. Kartais moterys žavi paprasti dalykai, kaip tos trys kaladėlės pirmame lygyje. Ji pasirinko tave todėl, kad kiti vertėsi per galvą nuo pat pradžių, klijavo sulūžusias kopėčias, bet niekaip neįstengė sužavėti.Nemanyk, kad kuo didesnis lygis, tuo daugiau pastangų, originalumo iš tavęs reikia. Visuomet turi būti toks pat, ji visada turi jausti, kad ir koks lygis bebūtų, tu ją išgelbėsi. Šis žaidimas – tai vyro ir moters santykiai.
– Šis žaidimas apgailėtinas. Kodėl negali būti toks žaidimas, kad vyras ir moteris gyvena viename kambaryje, valgo, geria, mylisi, daro vaikus.
– Toks žaidimas būtų nuobodus, pažaistum kelis kartus ir norėtum arba pabusti, arba kitos moters tame kambaryje. Šiais laikais žmonės stengiasi išrasti dviratį, kuris išrastas jau seniai, o mano sumąstytas žaidimas veikia per amžius, jis nekomercinis, jo nerasi jokioje operacinėje sistemoje, o tik sapne, vaizduotėje.
– O įmanoma tikrovėje žaisti jį?
– Įmanoma, kiekvieną dieną. Tik reikia įsimylėti.
– O koks tikslas įsimylėti, kad kovotum su visokiom problemom, o moterį matytum tik tada, kai įveiki lygi? Ir tai, tik, kai ji pati nulipa.
– Kad ir koks tobulas žaidimas būtų, neįmanoma visko apriboti taisyklėmis – laužyk jas. Užlipk pas ją pats, kaukis su savo tais monstrais, kurie trukdo siekti pergalės, kaukis, užuot bėgęs.
– O jei neverta?
– Jei neverta, nežaisk. Visi meta, bet grįžta.
– O žaidimas turi pabaigą?
– Taip turi. Populiariausios tai mirtis arba savižudybė.
– Man nemalonu keiktis, bet tai nachui jį žaist?
– Dink iš mano žaidimo, per daug klausinėji…
Jaunasis rašytojas pabudo ir suprato, kad tas balsas melavo, o žaidimas pabaigą visgi turi – laimingą pabaigą.
“Aš naivus”, antrą kartą pagalvojo.
Jis žinojo, kad nebūtinai yra taip, kaip kiti sako, nesvarbu, kad tas balsas yra to žaidimo kūrėjas, jis irgi daro klaidų. Norint laimėti, reikia išanalizuoti savo klaidas ir elgtis mokantis iš jų.
Jis suprato priežastį, del kurios pateko į nesibaigiantį sapną:
“po jo bandymu gyventi moraliai slypėjo tuštybė, smalsumas ir naujų pojūčių troškimas”
Pabudau išrengtas iki pusės, ji sėdėjo virš manęs ir ant kūno piešė mėlynu markeriu. Sujunginėjo apgamus, kol gavosi Grįžulo ratai.
https://web.archive.org/web/20161029203648if_/http://www.youtube.com/embed/1J9l3O1jmrg
Ps. Kaip tau mano hipnozė? Veikia?