Pradėsiu nuo šiek tiek paprastesnių dalykų. Vakar buvo kambarioko gimtadienis, todėl išėjome į miestą išgerinėti. Gavau “baną” bare “Marsas”. Plikas barmenas Kristijonas, priėjo prie manęs lauke ir sako:
– Klausyk, tu daugiau čia neburk žmonių ir nepisk jiems proto
– Tau dėmesio maža? Taip vos spėji suktis, reikia ilgiausiai laukt, kol įpilsi
– Aš tau pasakiau, kad nelįsk ir viskas
– Parūkei, eik dirbt. O dėl to lindimo, žmonės patys prašo, niekas neina prie jų ir nelenda
Tada įsikišo kitas barmenas, kažkoks lopas, šviesių plaukų
– Kas jis toks? , paklausė apie mane taip, tarsi būtų baro savininkas
– Jis čia lankosi
– Tu čia neįeisi, kol aš dirbsiu
– Dirbk tu kur nori, bet dirbk, o ne šūdą malk
Įėjau į vidų, ištraukiau 10lt
– Pilk alaus
– Nepilsiu, ir vaikšto ratais
– Krisas liepė nepilt
Priėjau prie to Kriso, kuris darbo metu sėdėjo prie baro ir gėrė alų
– Tu gali įpilt alaus ar ne?
Tas šviesus barmenas pradėjo rėkaut, kad eičiau lauk, pasiunčiau nachui jį ir jo pakaliką ir išėjau
Šiandien esu pasipiktinęs, kad eiliniai šungaudžiai jaučiasi turintys valdžią ir galintys diskriminuoti žmones. P.s. aš niekad nesukeliu konfliktų ir baro viduje prie žmonių nelendu.
Kitas incidentas, kai tik atėjau prie baro įėjimo, kieme stovėjo toks didelis, stambus plikas senis.
Išskėtė rankas ir klausė naglai:
– Kas yyyyra?
Priėjau prie jo, įrėmiau kaktą į jo galvą, jis padarė tą patį ir tipo norėjo su galva mane stumti. Aš sulenkiau kojas ir stūmiau tą senį. Atrodė labai juokingai, kaip aš, juokingu kirpimu, plonas kaulų vyniotinis, nustūmiau didelį senį, kuris pats ieškojo problemų
– Tu tikriausiai regbininkas, paklausė manęs
– Aš galiu būti kas tik nori
Ir nuėjo, kol dar niekas jo neišjuokė.
Toks buvo mano paskutinis vizitas “Marse”. Po truputį tampu persona non grata. Reikia mesti lankytis visokiuose baruose ir tuščiai leisti laiką.
Vakar išvis nereikėjo niekur eiti, nes naktį buvau miegojęs tik tris valandas, turėjau dirbti ir po to dar eiti į treniruotę. Treniruotės metu ėmė permušinėti širdį ir svaigti galvą, o vakare dar ėjau į darbo pokalbį.
Sumąsčiau leistis į darbo paieško avantiūras – ieškau darbo pagal specialybę, kur atlyginimas nuo 5k į mėn. Darbdaviui gali būti juokinga, kai pasakai, kad tave motyvuoja pinigai, bet aš taip ir sakiau.
– Kas tave motyvuoja, kodėl nori keisti darbo vietą?
– Pinigai.
– Nemanai, kad mums gali reikėti žmogaus, kuris myli savo darbą, jam patinka, tai ką jis daro, nori tobulėti?
– Manau. Man tai atrodo savaime suprantami dalykai, kuriuos pasako kiekvienas atėjęs į darbo pokalbį. Jei aš nenorėčiau tobiulėti, nekeisčiau aplinkos. Jei aš nemylėčiau tokio pobūdžio darbo, susirasčiau kitą. Jūs paklausėte kas mane motyvuoja, aš atsakiau.
Žmogus pajuto, kad vis dėlto ne jis pas mane atėjo, o aš pas jį ir pakėlė toną, arogantiškai ėmė tikrinti profesines žinias, kalbėti apie duombazių projektavimą, framework’us ir kt. Ko klausė, tą atsakiau. Suvokiau du dalykus – aš jam nepatikau kaip žmogus – jis ieško darboholiko šunelio arba išvis pats nežino ko ieško, o aš pas tokį dirbti nenorėčiau.
Kodėl vakar buvau toks depresuotas ir piktas? Paaiškinti šiek tiek sunkoka. Paskutiniai keli įrašai buvo apie vieną merginą, su kuria man tiesiog keistai sekėsi bendrauti. Su ja susipažinau jau bendraudamas su vienu žmogum. Nusprendžiau, kad nemeluosiu, nieko neslėpsiu ir tam žmogui daviau blogo nuorodą, kur galima perskaityti, kas daugmaž vyksta. Aprašau tik ketvirtadalį įvykių, tam, kad karts nuo karto galėčiau papildyti arba priremtas prie sienos galėčiau išsisukti, kad turėčiau alibi.
Galiausiai, merginai, kuriai rodydavau mažai dėmesio, kantrybės taurė trūko. Ji susitiko su fotografu. Yra Facebooke kažkoks fotografas, kuris nekaltai siūlo fotkintis gamtoj, miške, įkalbina nusirengti iki pusės “dėl gerų nuotraukų” ir dar sugeba paimt pinigus. Nu čia jau reikia sugebėt… Ir aišku, kitą dieną susitiko jie ir patys suprantat… Man buvo labai pikta, kad kažkas žengia į mano daržą, arba kad kažkas bėga iš mano daržo. Taigi, vakar jaučiaus prastai. Ieškojau kaltų, net nusprendžiau prisigerti. O visa problema buvo – miego trūkumas. Pamiegojau ir viskas, šiandien jaučiuosi kuo puikiausiai, viskas px.
Pabūsiu negeras ir papostinsiu merginos atvirą laišką, kuris mane šiek tiek paveikė:
Norejau tave iskaudint, bet jauciu, kaip sazine grauzia. Manau, daugiau iskaudinau save. Norejau, kad pajaustum ta supista jausma, kuri as jauciau nuo pat pradziu musu bendravimo. Ir tai, kad po manes su niekuo nesimylejai, nieko nekeicia. Manai nebuvo skaudu kai pisai ta nekalta merga? Manai labai man idomu buvo suzinot, kad Aurora pisas be jokiu tabu, kad vaikaisi tos savo ateivės kuriai atrodo visiskai px. Ir kaip pats pasakytum ’smugis i pabybius’ kazkokia dura pana, trecia lovoje, kai visa laik buvai apsikabines ja. Norejosi rekti. Negi tu aklas? As juk visas tavo nesamones kentejau. Kodel? Blet, nes tu man patinki. Zinau, as ne normali. Nes normali pana visa tai zinodama seniai butu pasiuntus tave nx. As nesuprantu ko tau truksta. O tu turbut ir pats nezinai.
Zodziu, po pokalbio su tavimi apsiverkiau. Bet tu to nevertas.
Dabar ramiai, neskubėdamas permečiau akim visą įrašą… Merginos laišką… Savo žinutes… Viskas atrodo taip juokinga 🙂
Tiek daug gramatinių klaidų, mintys padrikos ir trūksta nuoseklumo. Akimirką sudvejojau – gal ištrinti visus blogus ir gyventi rimtą gyvenimą? Pamaniau, kad jausčiaus visai laimingas. Bet ne. Pats nenorėdamas sukūriau meno kūrinį. Rimtai. Reikia skaityti ne vieną įrašą ir ne viename bloge, kas susigaudytum apie ką eina kalba ir kodėl tai rašau, tai, tarsi, užkoduoti fragmentai, kuriais kažkas seka… Žinau, kad esu ne vienas… 🙂
Ps. čia jos blogas: