Viename festivalyje sutikau kompaniją jaunų žmonių ir kalbėjome įvairiausiomis temomis.
Palietėme ir mokslus. Vieni gyrėsi kaip jiems lengva, kad nebijo egzaminų, kiti guodėsi,
kad jaučia artėjančios sesijos ar artėjančių valstybinių egzaminų baimę…
Rate sėdėjo vienas vaikinas… Jis tik šypsojosi ir nieko nesakė. Vėliau jį prakalbinome.
Papasakosiu sutrumpintą jo mokyklos baigimo istoriją.
Jis neidavo į paskaitas, dieną iš dienos žaisdavo kompiuterinius žaidimus, kol išmoko iš to užsidirbti.
Vėliau sumos tapo tokios, kad tūkstantis šian, tūkstantis ten, jam nieko nereiškė.
Egzaminus nusipirko. Taip. Lietuvoje dar įmanoma tai padaryti. Aš nečiupau jo už gerklės, neklausiau iš
kokio jis miesto ir kokią mokyklą baigė, tačiau pats faktas buvo nemaloniai sukrečiantis.
Kokios aplinkybės? Kiek kainavo egzaminas, kaip vyko pats procesas?
Vieno egzamino kaina – 500 pinigų. Jis pirko keletą. Procesas labai paprastas…
Išeini iš egzamino paskutinis, paduodi tuščią lapą ir už tave surašo viską, ką reikia, gauni 70-80%, ko
užtenka, kad nemokamai studijuotum. Dabar jis studijuoja kažkur užsienyje, kažkokioje paprastoje
kolegijoje, bet nemokamai ir gauna stipendiją.
Tokį žmogų galima nuteisti ir užmėtyti akmenimis, bet žiūrint iš žmogiškosios pusės jis nusipelno ir gerų
žodžių. Juk nėjo vogti, suko galvą, ieškojo spragų sistemoje, o gavęs gerus egzamino rezultatus nestojo į
prestižinį universitetą, stojo į kolegiją ir dar užsienyje… Jis rizikavo savo karjera, rizikavo mokytojų karjera, bet rizika buvo pasverta ir apgalvota.
Jei perskaitę šį įrašą mane pagaus kokie Aras ar kitas greitojo reagavimo būrys ir norės išklausinėti, galiu iškart pasakyti, kad parašiau viską, ką žinojau, nežinau net to vaikino vardo, tiesiog sutikau festivalyje prie laužo