Šiandien tarptautinė kosmonautų diena, todėl skiriu Jums šias dainas:
Dabar rašau žavius dalykus, kurie man nutiko. Viena mergina mane po savaitgalio atpažino Facebooke:
- O, sveikas, „kurtke”
- Kodėl aš kurtkė?
- Todėl, kad, kai susipažinom, aš pasakiau savo vardą, o tu ištiesei ranką ir pasakei „kurtkė”
Visa tai nutiko praeitą šeštadienį, kuomet ėjau į vieną renginį, persirengęs juodai. Apačioj pateikiu foto:
Turiu įtarimo, kad blogai foto apsukta, bet, kam reikės, tas atsisuks.
Kitas žavus dalykas, kuris nutiko – ta pati mergina man rašo:
- Kodėl metei gerti? Tau tai taip gerai sekėsi.
Sekantis dalykas, man įdėjo mūza – Edgaras Pislusis 😀 skamba žiauriai juokingai, bet žavi.
Sekanti naujiena – šiandien buvau susitikęs su dviem moterimis, kurios yra… raganos 🙂
Taip, tikrų tikriausios. Maniau, reikės slėpti, kad mes bendraujame, kad viskas turi likti paslapty. Sako, o kodėl turi slėpti? Moterims patinka paslaptingi žmonės – pasisakyk, bus įdomiau. Juokingiausia buvo, kol bendravom internetu, sakė vieną vardą, kai susitikome, sakė kitą. Aš į tą moterį kreipiausi abiem vardais, nežinodamas, koks tikras, o kitos vardą žinojau, ji neslėpė. Po kiek laiko, ta kita, kreipėsi į tą moterį jos vardu, kuriuo prisistatinėjo internetu, supratau, kad bandė mane suklaidinti ir sužinojau tikrą vardą. Viso praleidome keturias valandas, naginėjome mane iš visų pusių, nuo delnų, iki astrologijos schemų, o baigėme mano istorijomis, atviravimais. Buvau tituluotas žmogumi be kaukės.
Na, o pabaigai mane labai nudžiugino kita mūza – Aurora. Pateikiu jos išpažintį:
Ji: Šūdas. Na, ir kodėl manęs niekas negali įsimylėti. Iki išprotėjimo. Visiško svaigimo, moralės pametimo, tyrumo, gašlumo ir t.t.
Tik jam save parodyčiau kokia esu iš tikro. Kartu su rūbais, nusiimčiau ir visas savo kaukes. Rytais jam būčiau viena iš tų rytinių, kurios gražios. Būčiau tik vien jam.
O dabar? Kekšė. Pamatau, pagalvoju, jog noriu ir gaunu.
Neįdomiausi tie, kurie labai lengvai pasiduoda, neleidžia su jais žaisti, parodyti, kokia protinga ir graži galiu būti vienu metu.
Labiausiai patinka priminti, jog juos gavau aš, o ne jie mane. Jiems didžiulis įžeidimas tokios egocentriškos ir savimi pasitikinčios savarankiškos kalės, mat, užgožiamas jų vyriškumas.
Iš tikrųjų, mano visi sutiktieji – visi vienodi. Tuo vis labiau įsitikinu po kiekvieno naujo pasidulkinimo. Šlykštu. Apgailėtina. Kiekvienas jų man primena per psichologiją pažintą Froido teoriją. Gyvuliški instinktai. Nieko daugiau.
Bet… kartais manau, kad tiesiog apsikeičiau rolėmis. Kai galėjau turėti tą, kuris mane dievintų iki paskutinio atodūsio, man jo nereikėjo. Skaudūs žodžiai, išdraskantys jau negrįžtamai ir tik retkarčiais iki skausmo pažįstamas veidas šmėstelintis sapnuojant.
Ji: Labai daug minties šuolių. Daugiau šito niekas neskaitys, tik tu, niekur nepublikuosiu. Gal kada išgryninsiu, bet reiktų nemažai padirbėti.
Laukiu pagiriamojo ir peikiamojo žodžio.
Aš: Giriu
nuostabiai
galiu perpostinti ?
Ji: Pala, aš tik ką namo grįžau, noriu persirengti ir parūkyti, po to paskaitysiu dar, gal kažką pakeisiu…
Duok gal kokį pusvalandį.
Aš: ne, negalima
Ji: Bent gramatiką reikia persižiūrėt.
Kur postinsi?
Aš: į blogą
viskas, postinu jau. Lauksime reakcijų
Ji: Šikna, ble…
Duok nuorodą.
Aš: Tuoj
Ji: Priešpaskutinė pastraipa.
Pirmas sakinys.
Po sutiktieji, padėk brūkšnelį.
O gal reiktų kablelio.
Ne, dėk brūkšnį.
Aš: ok
bus misrus
mano mintys ir tavo
Ji: Duosi paskaityti.
Aš: iskart