Turiu draugą, kuris prigėręs visuomet sumąsto kokį nors verslo planą ir nesvarbu kiek būtų valandų, visuomet paskambins savo mamai ir apie jį papasakos. Dažniausiai tai būna kokios 3-4 ryto. Jo mama prie to jau įpratus. Na, o aš, jei jaučiu, kad nusimato geras vakaras, tai bandau save įtikinti, kad niekam neskambinsiu. Deja, dažnai tokie vakarai baigiasi skambinimu bet kam , kas yra telefonų knygoje ir siūlymais susitikti, o jei nesutinka, pasiūlymais ***** ir galiausiai ištrinu numerį, taip apsivalau.
Šįkart buvo kita situacija. Buvo vakarėlis, 6 žmonės, trys vaikinai, trys merginos. Na, o aš laiku nesusisukau, kad rezervuočiau “pisliąją”, todėl, savaime suprantama, liko arba ta, kuri “turi berną”, arba serga arba išvis nesutampa mūsų auros. Žodžiu, gulime su ja, tiksliau vis dar gulime, nes ji jau besirengianti eiti naktį namo, bet aš pažadėjęs, kad daugiau nelįsiu ir davęs priesaiką guliu ir bijau garsiau kvėpuot, kad nelikčiau miegot vienas.
Gretimuose kambariuose girdisi kaip lovos važinėja po kambarį, kaip merginos garsiai kvėpuoja ir kitokie meilės garsai. Iš vieno kambario garsai sklido gal kokias 40min, o aš jau perpratau merginos kvėpavimo ritmą, sumaniau, kad gal jiems reikia pagalbos. Išsitraukiau telefoną ir paskambinau… Keista, kad nesigirdėjo, kad skambėtų kas nors jų kambaryje… Galiausiai kažkas atsiliepė, visiškai apsimiegojusiu balsu…
Aš iš pradžių nesupratau kam paskambinau ir paklausiau:
“Žėkit, gal Jums reikia pagalbos? Man čia nepaeina niekas…”
Vėliau supratau, kad labai nepataikiau paskambindamas… Labai labai… Dabar galėsiu nesirodyti paskaitose