/* Atnaujinta: išėmiau istoriją, iš Skype susirašinėjimo. Papildau sakiniu apie fotosesija: gavosi apgailėtinos foto */
Nerašiau nerašiau, nebebuvo įkvėpimo, o štai, atėjus pirmadieniui, gaunu priminimą, kad kažkas paliko komentarą ir jis toks achujienai užvedantis: „kodėl neberašai, mielas žmogau?”. Dabar jau iš mandagumo turiu kažką parašyt.
Pradėsiu nuo marškinėlių, kurių bus kelios versijos. Pirma versija pati paprasčiausia, skirta važiuoti į lietuviškas festivalius, deja, jų savikaina man gausis apie 40lt, bet tikrai nepagailėsiu pinigų sau ir gal dar padovanosiu geriausioms/-iems skaitytojoms/-ams:
Kitas dalykas, kuris vyko mano gyvenime – tai insensyvus diplominio darbo rašymas ir jo užbaigimas. Visą praeitą savaitę miegojau po 2-3 valandas į parą, kurdamas programą, generuojančią bet kurios pasaulio vietovės reljefo trimatį modelį ir viską aprašydamas. Reikėjo priduoti į studijų skyrių iki šio penktadienio 12h, o ketvirtadienį iki 16h nuvežti dėstytojams…
Taigi, kaip man sekėsi? Maniau, kad priėjau liepto galą, nes sukurtas modelis buvo tiesiog juodas langas. Galvojau, kas negerai, sukau galvą, ėjau pas architektus, pas reklamčikus, dirbančius su 3d max ir kitomis programomis, kad gal pamatytų kas negerai. Skambinau draugui, baigusiam magistrą, kuris darė darbą panašia tema. Nesulaukiau pagalbos ir jaučiausi kaip katinas iš filmuko, sėdintis ant bėgių, rūkantis cigaretę ir laukiantis traukinio. Deja, nenuleidau rankų ir tęsiau darbus. Suradau problemą, ją ištaisiau ir ketvirtadienį pabaigiau 14.30, atsispausdinau ir vos spėjau nuvežti.
Sėdau į mašiną, kad judėčiau į univerą ir pamačiau baltą dėmę ant stogo. Sprendžiant iš paukščio šūdo dydžio, tai turėjau gauti galutinį įvertinimą dešimt, bet sprendžiant iš to, kaip dėstytojas mane pakritikavo, džiaugsiuos gavęs bent penkis.
Tą patį vakarą susitikau su senu pažįstamu ir išėjome į miestą ramiai atsigerti. Kadangi istorija sena, emocijų nebeatgaminsiu, tačiau pakopijuosiu susirašinėjimą iš skype, kur kitą dieną pasakojau draugui:
/* Išėmiau istoriją */
Po gerų išgertuvių, trukusių iki paryčių, kėliausi anksčiausiai ir lėkiau spausdinti darbo, kad spėčiau priduoti į studijų skyrių. Padariau viską, ką galėjau ir dabar laukiu ketvirtadienio, kuomet vyks gynimas. Jei pavyks – išpildysiu antrą savo svajonę – baigsiu universitetą (pirmoji buvo tapti profesionaliu krepšininku). Jei nepavyks – susimokėsiu baudas pusantros štūkos ir mėginsiu kitamet. Jaudintis yra ko, bet dabar ką galiu pakeisti, tai pasidaryti skaidres ir pasiruošti kalbą. Jau šaukštai po piet, kaip liaudies išminties sako „Kam nepalaižei, su ta nebepasilaižysi.
Penktadienis praėjo romantiškai su mergina iš šio blogo. Susipažinome, nes ji komentavo mano įrašus ir pati tikėjosi, jog susitikę susipyksime, aš mėginsiu įrodinėti savo tiesą ir tiesiog nesutarsime. O susitikus viskas buvo kitaip. Pirmą vakarą apsižiūrėjom kas ir kaip, o likusiais vakarais supratom, ką reiškia tiesioginė išsireiškimo „atitiko kirvis kotą” prasmė.
Merginai išėjus, nutariau prigulti, bet kur buvę, kur nebuvę paskambino draugai ir išsitempė į miestą. Vakaras tęsėsi mieste, kol nepastebimai didelė kompanija atsidūrė pas mane namie ir vyko puota iki paryčių. Kitą dieną vėl vyko vakarėlis, tik šįkart kieme.
Praeitą savaitę, parašiau į grupę, „Noriu, bet neturiu su kuo”, kad ieškau fotografo, kuris nemokamai pafotkintų ir merginos, kuri norėtų erotinės fotosesijos. Gal ir naiviai skamba: kažkoks bernas sumąstė ir visko nemokamai. Ar gi gali kas sutikti? Patikėkite, gavau daugybę laiškų tiek iš merginų, tiek iš fotografų. Išsirinkau nestandartinę merginą – garbanotais plaukais ir be papų. Ir be patirties. Jai tai buvo pirmoji fotosesija ir dar erotinė, ar bent įsivaizduojat, kaip ji turėjo jaustis, kai nuvažiavom į laukus ir aš prieš ją ir fotografę nuogu bybiu aiškinau:
– Gerai, dabar mane apkabink, dabar bučiuok kaklą, apsimesk, kad tau patinku
Mergina viską darė tobulai, o fotografė buvo nerealiai graži. Tikra lapė, tiek iš charakterio, tiek iš veido, bet ji turi vaikiną, o vaikinus turinčios merginos manęs kažkaip nedomina. Gal dėl to, kad paminėjo, jog jos vaikinas ypatingai agresyvus, pavydus ir t.t.
Nuotraukų ar negavau, laukiu žinių iš fotografės, bet atsiuntė tris fotkes šiaip pažiūrėt, kaip išėjo, įdedu jas žemiau:
Pirmoji foto, kur liepiau nufotkinti mane rūkantį:
Antroji nuotrauka, kur mes apsikeitę vaidmenimis. Viskas turėtų būti atvirkščiai: aš turėčiau apkabinti moterį iš galo, bet šis mind fuckas irgi gavosi neįprastai ir žaviai, tik galbūt mano ranka per daug išlaužta, aš laikiausi įsikibęs į jos garbanas:
Trečioji nuotrauka paprasta, imitavome bučinį:
Noriu išreikšti padėkai merginai, sutikusiai pozuoti su manimi, už kantrybę, už atsidavimą, už pasitikėjimą. Taip pat noriu paskayti, kad ji nėra mano mergina ir viskas vyko vardan idėjos.
Kokia idėja? Idėja savanaudiška – skirta patenkinti mano ego. Ilgą laiką nedariau kažko dėl savęs. Dirbu, studijuoju, bet kaip asmenybė jaučiausi sustabarėjęs. Nors teoriškai esu modelis, bet manęs niekur nekviečia, o jei ir pakviečia, ten nesijaučiu laisvas, nesijaučiu kažkaip atskleidžiantis tikrą save, man to trūksta. Kitas dalykas, nuotraukas talpinsiu į savo kuriamą svetainę, kurioje galės kiekvienas susikurti paskyrą: fotografas, modelis, blogger’is. Ten galės kelti savo darytas foto arba nesunkiai importuoti iš tumblr pagal iš savo mėgstamiausių blogų. Svetainė yra kūrimo stadijoje ir joje kolkas yra 5000 pavyzdinių įkvėpiančių paveikslėlių. Jos nuorodą galite sužinoti, parašę man privačią žinutę. Na, o bendra idėja – noriu padrąsinti jaunus žmones pozuoti taip, kaip jie nori, įsiamžinti nuotraukose, atsiskleisti su visais trūkumais, natūraliai. Nebūtinai nuogiems, kuo subtiliau, tuo geriau.
Kažkada rašiau, kad fotografo nebus visą gyvenimą ten, kur nutinka tavo geriausi įvykiai, visko užfiksuoti nepavyks. Pavyzdžiui, mačiau kaip Čikagoje krūva kinų atvyksta prie bet kokio objekto ir pirmiausia fotografuojasi, stengiasi įsiamžinti, kad galėtų parodyti kur buvo, ką matė. Aš fotografuoju savo atmintyje, man nesvarbu, ar turėsiu ką kities parodyti, ką mačiau, ką patyriau. Nebūtina žmonėms žinoti, kaip sėdėjau 2km aukščio kalne Jutoje ir verkiau iš liūdesio, žiūrėdamas nuo šlaito besileidžiant saulei, bet ta akimirka buvo viena žaviausių mano gyvenime. Jaučiaus kaip vėjo sudraskytomis burėmis laivas išmestas į atvirą jūrą, bet galintis kontroliuoti padėtį.
Kartais patirtas akimirkas atkuriu įrašuose, galbūt kažkada atkursiu knygoje ar sukurtame filme. Na, o artimiausias žingsnis, pradėti idėjas realizuoti nuotraukose, įjungiant kitus žmones – jaunus fotografus, drąsius modelius. Ne susireikšminusius ir siekiančius garbės, bet žmonės, kurie tikės mano idėjomis.
Sekantį kartą papasakosiu kaip parsivedžiau striptizo šokėją. Papasakosiu apie visą šokėjų „virtuvę”, ką reikia daryti, kiek uždirba, kaip jaučiasi ir t.t.
P.s. daugiau neversiu jūsų laukti taip ilgai ir rašysiu, kas benutiktų