Mes pajudėjome link kitos vietos, kur niekas mūsų neras.
Privažiavome “T” formos sankryžą.
– “Kur dabar?”, – paklausiau
– “Tai nesvarbu…”
– “Ok, varom kaip visada…” ir pasukau į kairę
– “Oo, arčiau miško…”
– “Nebijok, į mišką nevažiuosim. Ne dėl to, kad nesiruošiu su tavim mylėtis, bet dėl to, kad gali eigulys ateiti”. Ji nusišypsojo.
Mes ir nesimyėjome… Pasibučiavome, pasiglamonėjome. Senokai buvau lietęs tokią gerą, ne nukarusią ir didelę krūtinę. Mmm. Ir ji visai nedvelkė kaimu, kaip turėjo. Ta mergina ne tik turi dušą, bet tikriausiai ir pakankamai dažnai jame lankosi. Na, tik dušo žėlė dvelkė tokiu valdiškos krautuvės kvapu, bet nieko, tai irgi juk kvapas….
[pratęsiu, einu parūkyt]