Išduosiu paslaptį ir papasakosiu apie savo kabinimo gudrybes.
Labai mažai ką prisileidžiu ir mažai kam rodau dėmesį. Dažniausiai būnu bjaurus, jei nebūnu tai bent tokį pateikiu. Ne dirbtinai, ne kaukę dėviu, tiesiog esu apatiškas žmonėm, kvailiem žmonėm. Kurie būtų visai nieko, jei išversčiau savo mąstymą į jų kalbą, jų pavyzdžiais.
Jei randu man patinkantį žmogų, stengiuosi jo nepaleisti ir neprarasti. Tampu fanatiku, galiu laukti, galiu skubėti, stengiuosi parodyti tikrą save. Bėda, kad jei randu merginą, patinku ne tik jai, bet ir jos draugėms, kurioms moteriška intuicija pakužda viską sugadinti.
Per gyvenimą pasitaikė daugybė atvejų, kai, atrodo, rimtą simpatiją, sugadina iš šalies įsikišę žmonės. Ne iš mano pusės, man kad ir patys artimiausi galėtų sakyti: nebendrauk su ja, ji bjaurusis ančiukas, tai man sukeltų nulį emocijų, tačiau merginos kitokios. Jos mano, kad kalbos, apkalbos visuomet turi pagrindo, todėl yra linkusios jomis tikėti ir gyventi praeitimi.
Taigi, dažniausiai merginas, kurias atsirenku, būna labai stiprios asmenybės, su kuriomis tikiuosi ilgalaikės draugystės. Taip, čia tiesa. Kad ir koks atrodyčiau iš savo įrašų, bet noriu pastovumo. Nesijaučiu laimingas tiek būdamas vienišas, tiek turėdamas trumpalaikį romaną ar kelis iškart. Tiesiog nepavyksta savęs perplėšti į lygias dalis ir visoms padalinti: tai davė, tai davė, tai neliko. Visur nesuspėsi. O su pavieniais atvejais, likimas iškrėtė pokštą jau antrą kartą iš eilės. Pakišo koją draugių pavydas. Arba čia iš tų atvejų, kai draugė mano: „Žinai, nebūk su juo, tau tiktų va tas…”. Čia kaip tėvas per vaikus siekia savo svajonių.
Šiuo metu nebeliko jokių simpatijų. Paskutiniai du mėnesiai įrodė auksinę taisyklę: jei tau patinka žmogus ir turi progą jį išpist, tai pisk kiek gali, priešingu atveju, pradės iš tavęs išsipisinėti. Kad ir kaip juokingai pasakiau. Deja, nerakinau nei vienų, nei kitų durų ir visiškai nesigailiu. Tegul merginos mano, kad man buvo reikalingos vien dėl sekso, jei jaučiasi tokios seksualios ir patyrusios ir tokios tuščios dvasiškai, jei mano, kad tik tai galiu iš jų paimti.
Mano sąžinė visiškai rami. Įdėjau didžiąją dalį savęs, rodžiau dėmėsį, abu kartus gavau skaudų antausį. Nesigailiu. Didžiuojuosi savo kantrybe ir gebėjimu atsigauti. Nėra lengva, nes kaskart susipažinęs, stengiuosi matyti tik geras merginos savybes, o kai ateina metas nutraukti pažintį, tam, kad ji netaptų skausminga, tuomet pagalvoju ir apie blogus dalykus: pvz. vieną merginą pamiršti padėjo mintys apie jos burnos kvapą, kad ir ką bevalgytų, vis tiek jautėsi kažkoks specifinis skonis. + ji nemokėjo bučiuotis. Kita – bendravimo trūkumas. Tikriausiai dėl kalbos barjero, o gal ir nepasitikėjimo.
Buvau apkaltintas susidomėjimu poligamija. Hmm. Šiandien, po to, kai blogą paskaitė skersai išilgai. Kodėl žmonės neturi drąsos pasakyti, ką iš tiesų galvoja? Kodėl turiu pats l5sti į sąžinę?
Nekenčiu melagių ir jų draugų. Eikite nachui melagiai, apsimetėliai, vaidmainiai ir bailiai