Jeigu skaitai šį įrašą, tikriausiai, tau kažkada yra tekę eiti į pasimatymą. Kartais pasimatymai nereikalauja jokių išlaidų – pvz. žmonės eina pasivaikščioti. Kartais eina pasivaikščioti kur nors toli ir kuris nors vienas pasisiūlo paimti. Tuomet iškyla dilema – ar saugu lipti į svetimą automobilį? Ar mane parveš? Ar nusirašyti numerius ir nusiųsti kam nors, jei dingčiau? Žinoma, taip mano ne visi. Kai kurie pilnai pasitiki ir nemato tame problemos. Kiti gali įsižeisti, kad nepasiūlo paimti ir parvežti, nes tai kainuoja laiką, o laikas – vertingiausia valiuta. Logistika – ganėtinai paprastas dalykas, jeigu žmonės nėra problematiški, tikrai susitars ir nematys tame problemos. Kur kas sudėtingesnis dalykas yra pinigai.
Kokie įmanomi scenarijai einant į kavinę, barą ar restoraną? Skirtingose kultūrose tai suvokiama skirtingai. Taipogi, negalima visų žmonių sumesti į vieną katilą. T.y. jeigu Švedijoje ar Suomijoje manoma, kad pasiūlius sumokėti už merginą, gali ją įžeisti, nereiktų to priimti kaip vienareikšmiško fakto. Galbūt ir daugelis taip mano, bet daugelis nėra visi. Neprivaloma vadovautis stereotipais ar internete aprašytais patarimais. Visada galima mandagiai pasiteirauti, pvz. ar tu nesupyksi, ar neprieštarautum, jei sumokėčiau aš? Svarbiausia – neforsuoti įvykių, jeigu įmanoma – išvengti psichologinio diskomforto. Tai, kas tau atrodo smulkmena ir nesureikšminama, kitą gali įžeisti, nes vieni žmonės jautresni, kiti šaltesni, vieni jautresni vienomis temomis, kiti kitomis. Turi tai suprasti, ne visi mąsto kaip tu.
Egzistuoja scenarijus, kai moteris lyg ir neprieštarautų, jog vyras už ją sumokėtų, tačiau pergyvena, kad ją laikys barakuda arba vyras iš jos ko nors tikėsis, tarsi tai būtų natūriniai mainai. Taip neturėtų būti. T.y. žmogus nėra investicija. Tiksliau, gal ir galima kuria nors prasme taip manyti, bet niekas niekam niekada nėra nieko skolingas (išskyrus atvejus, kai iš tikro pasiskolina). T.y. neturi jausti kaltės jausmo. Labai mažai tikimybė, bet gali pasitaikyti toks atvejis, kai žmogus gali mėginti mesti kaltinimus, kad maždaug išvardina, ką tau dovanojo, ar kiek išleido pinigų taip mėgindamas sukelti sąžinės graužatį ar panašiai. Tokiu atveju – turi turėti lygiai nulį emocijų. Apvalų barankos vidurį. Tai yra labai gėdingas poelgis. Nelinkiu susidurti su tokiu žmogumi, bet jei tektų, gali pakopijuoti šio įrašo nuorodą. Gėda gėda gėda! Jeigu kam nors darai gerą, darai dėl to, kad tu nori ir gali, nesitikėdamas nieko atgal, tarsi mestum į šulinį. Būtent dėl tokių niuansų šią temą ir paliečiau.
Pvz. aš, jeigu neturiu pinigų, tikriausiai neisiu į restoraną. Pasiūlysiu tokį variantą, kurį leis mano galimybės, tačiau, jei galimybės leidžia ir siūlau, tai savaime suprantama, kad informuoju žmogų, jog prašom, vaišintis, užsisakyti, ko nori, kad nebūtų dviprasmybių. Tai irgi nėra džentelmeniškas bruožas, tai irgi gali sukelti tam tikrą diskomfortą, bet labai laikiną ir viskas tampa daug paprasčiau. Jei prieš tai esu daugybę kartų sumokėjęs ir žmogus pasiūlo mane pavaišinti, tikriausiai neprieštarausiu, nes žinosiu, jog nepiktnaudžiauju ir tuo žmogumi nesinaudoju. Jei man tokia situacija, galiu į tai pažiūrėti į atvejį, kad manimi nesinaudojo ir už gerą atsidėkojo geru. Bet apie tokius dalykus negalvoju ir nelaukiu dienos, kad neturėčiau pinigų.
Įprastai, jei žmonės nori mokėti už save, taip yra dėl to, kad nesijaustų niekam skolingi, nebūtų įpareigoti ir bet kada galėtų išvykti ar tiesiog jie įpratę jaustis savarankiški, nepriklausomi ir kitokia situacija sudarytų diskomfortą.
Kartais būna kompromisai. Pavyzdžiui, kai vienas nuperka bilietus į renginį, kitas nuperka užkandžių arba gėrimų. Arba vienas perka bilietus į kiną, kitas paima spragėsių ar gėrimų.
Kad žmonės neapsikrautų, nejaustų įtakos, nesugadintų pažinties anksčiau laiko ir nepadarytų problemos lygioje vietoje, tiesiog gali atvirai klausti ar pasakyti. Svarbiausia – kalbėtis.
Įprastai tokios situacijos gali pasitaikyti tik per pirmą susitikimą, jei žmonės tęsia bendravimą, panašu, kad jie rado kažkokį ryšį ir jau neturėtų susidurti su kėblumais. Santykiuose, santuokoje gali būti įvairiai: gali visada mokėti vienas asmuo, gali abu turėti bendrą biudžetą, gali turėti atskirus biudžetus, gali vieną kartą mokėti vienas, kitą kartą kitas, gali vienas mokėti didesnę dalį, kitas mokėti simboliškai arba palikti arbatpinigius padavėjai.
Red flagai gali būti du: vienas, tai, sumokant kažko tikėtis iš kito žmogaus ir daryti jam spaudimą – tai netoleruotina (provincijos stilius). Kitas – barakudos atvejis, kai žino, kad su žmogumi nebendraus, bet užsisako pvz. brangiausio (už nelogišką kainą, pvz. šampano butelį už kelis šimtus eurų, nesuderinus) ar bando išnaudoti kaip nors kitaip. Tokiais atvejais, jeigu kitas asmuo nėra bjaurybė, tai paaiškins, kad tai ne jo piniginei arba pasakys, kad jokių problemų, bet jeigu yra bjaurus ir nemoka komunikuoti, gali išeiti į „tualetą” ir nebegrįžti. Taip pat prie red flagų galima priskirti girto ar neadekvataus žmogaus norą statyti kitiems be jokios priežasties. Pvz. būriui, naujai kompanijai ar iš serijos „statau visiems”. Po tokių atvejų žmogus po to gali gailėtis, todėl, jei esi atsakingas žmogus, gali mandagiai atsisakyti ar paprašyti baro darbuotojo, kad to žmogaus neaptarnautų arba pamėginti tam žmogui paaiškinti jam tuo metu suprantama kalba.
Kaip reikėtų vertinti, jeigu tave pavaišina taure šampano, kokteiliu ar kitu gėrimu? Aš siūlyčiau į tai žiūrėti, kaip į parodytą pagarbą ar dėmesį, galimybę tave pakalbinti, taip žmogus lyg ir parodo, kad ne investuoja į tave, bet tu nesi bet kas ir kad žmogui atrodo, jog bendravimas su tavimi tą akimirką yra svarbiau už tuos kelis ar kelioliką pinigų. Todėl tokiu atveju neprivaloma atsikirsti, kad aš pats/pati galiu nusipirkti. Mano nuomone – tai gražus gestas. Žinoma, visada pasitaiko išimčių.
P.s. dar pasitaiko kraštutiniai hardcoriniai atvejai: hardcorinė faministė, kuri gali įsižeisti už bet kokį bandymą už ją sumokėti. Vyras „alfonsas”, kurį moteris „įsišikus” ir jis tuo piktnaudžiauja arba vyras nevykėlis, kuris pakviečia merginą, kuri galimai neturi pinigų ir tada pareiškia, kad jis „už lygybę”.
Na, faktas, kad ne viską surašiau, bet reiktų nesureikšminti tokių dalykų. Mūsų kultūroje by default moka vyras arba bendru sutarimu kiekvienas už save, bet gali būti ir kitaip. Visada galima komunikuoti ir svarbiausia – netylėti, neapsikrauti ir neįsižeisti. Gerų pasimatymų!