Prieš patį įrašą vienas psichodelinis pamąstymas. Kodėl neprisimename sapnų? Kodėl “trip’o” metu žmogus daug galvoja, daug mato ir girdi, o paskui jaučia chaosą, pamiršta? Esat girdėję apie trečią akį? Kad senovėje visi galėjo susikalbėti telepatiškai mintimis, jausti emocijas, mintis, žodžius be žodžių? Kodėl visa tai dingo? Atsakau iškart, be vedžiojimų už nosies: dėl nuodėmių. Didžiausia nuodėmė – materialus požiūris. Materialus požiūris, tai nebūtinai, kai nori nusipirkti mašiną, pasistatyti namą ir išgerti 2l viskio. Į tai įeina dvasinio pasaulio neturėjimas arba jo menkumas. Neišmanymas. Viena didžiausių žmonijos klaidų – piešiniai ir raštas. Kai kurie dabar sakytų – jei ne piešiniai ir raižiniai ant uolų, iš kurių vėliau atsirado hieroglifai, o dar vėliau skaitmenys ir raštas, tuomet dabar būtume beraščiai ir nemokėtume bendrauti. Nieko panašaus. Tai tik pagreitino žmonių susinaikinimą. Atsiradus raštui, žmonės pradėjo užrašyti savo beribės vaizduotės vaizdinius, prisiminimus, jie įamžino nuoskaudas, laimėjimus. Manau – visa tai turi likti viduje, o nereikia jais džiaugtis ir pasakoti kitiems. Todėl užsivėrė trečios akys, neprisimename sapnų. Šis įrašas netiesiogiai susijęs su šia įžanga, bet mąstantiems panašiai kaip aš, padės susimąstyti apie tai, kad mūsų talentai, mintys, išgyvenimai, prisiminimai yra mūsų ir tik mūsų ir nebūtina, kad kiti apie juos žinotų, patvirtintų jų tikrumą.
Šiandien noriu pakalbėti apie žmones, kurie turi prieštaringos reputacijos talentą ir nori būti pripažinti. Šiuo atveju sunku pasakyti kas kaltas: jų talentas, ar noras likti pripažintais, noras būti išskirtiniais. Paminėsiu įvairiausių sričių talentus ir sugebėjimus, kurie nebūtinai turi būti pripažinti.
Okultizmas.
Žmogus, galintis matyti auras arba mediumas – galintis benrauti su dvasiomis. Ar daug tokių yra? Kadaise visi tokie buvo, o dabar, jei toks ir atsiranda, tai dar paauglystyėje tokie “išgydomi” “pripaišant” nerimo sindromus, charakterio sutrikimus, o vėliau ir šizo. Suteikia “baltą bilietą” ir jų talentai pasibaigia. Parapsichologijos forumuose vyksta aršios diskusijos ar ekstrasensai, turintys talentus, turi eiti į tokias laidas kaip “Ekstrasensų mūšis” ir visam pasauliui parodyti, kad jų talentas nėra išgalvotas. Vieni argumentuoja, jog to reiktų, tuomet pamatę gamtos jėgų panaudojimo sugebėjimus kiti bus tolerantiškesni, labiau domėsis gamta, savimi, galbūt sumažės nusikaltimų. Kaip būtų iš tikro? Manot visi pradėtų keistis? Labiausiai tikėtina, kad “magas” būtų paverstas klounu, vestų kokią apgailėtiną laidą ar net dirbtų cirke – kažkas mėgintų iš to užsidirbti. Kiti – nenorėdami pripažinti jo talento, ieškotų įvairiausių kompromituojančių praeities detalių, galinčių pakenkti jam, norėtų su tuo žmogumi susidoroti, kaip, kad buvo daroma viduramžiais. Žinoma, atsiras ir pasiekėjų, kurie mėgins išmokti panašių dalykų, gal net gi pralenks savo sugebėjimais ir tuomet arba kartos pradininko klaidą ir lys į viešumą, arba veiks paslapčia. Ką reiškia veikti paslapčia? Kai (jo veiklą pavadinkime magija, kuri gali patenkinti žmonių smalsumą, pasakyti apie praeities įvykius) turi savo klientų ratą ir kartu sprendžia reikalus. Arba taps atsiskyrėliu, kuris gyvens miškuose, rinks žoleles, darys nuovirus, bendras su kitu pasauliu. Gerai, o kokia iš to nauda mums, vartotojams, televizorių žiūrėtojams, reklamos aukoms? Kad jis pasimosikuos su savo lazdele kažkokiom miške , nuo to bus geriau? Tikriausiai ne, todėl žmogus pasirinkęs populiaraus kelią ir viešai rodydamas savo talentus, kurių neturi kiti, savaime tuos talentus praras, nes apie juos galvos mažiau, jis susidurs su kitomis bėdomis – konkurencija, pavydu ir nepasisekimo baime, baime prarasti įtaką. Todėl lieka kita dalykas – turėti talentą – pvz. medituojant be jokių haliucogeninių medžiagų, sugebėti iškeliauti į astralinę kelionę, prisiminti matytus vaizdus, juos realizuoti tapant. Svarbiausia – žinoti, kad tu gali, žinoti sau, o ne žinoti dėl kitų.
Kas nesuprato minties ir mano, kad gal aš netyčia iškritau iš obelies, pateikiu antrą pavyzdį.
Įsivaizduokite hakerį. Sėdi jis vienas, galbūt su patikima kompanija. Jie turintys aukštąjį išsilavinimą, baigę universitetus su raudonais diplomais. Jiems nereikia nieko mokytis apie kompiuterius, jie patys kuria – įskaitant virusus ir trojanus. Jie kuria iš idėjos, ne dėl populiarumo. Jų programos parašytos be klaidų, veikia optimaliai ir efektyviai, tačiau mažai kas apie juos žino. Kol sugeba džiaugtis viduje, jog yra talentingi žmonės ir gali tobulėti, išrasti ir atrasti dar nesukurtus dalykus, tol jų gyvenimas gali būti vadinamas antžemišku – jie turi viską, įskaitant ramybę. Kuomet pabunda didžiausios ydos, pvz. pavydas arba noras viską kontroliuoti ir būti geriausiais, prasideda žūtbūtinė kova. Tarkime, hakerių komanda, viską daranti tobulai, dirbanti paslapčia, turinti pinigų iki gyvenimo galo, susiduria su problema: internete, realiama pasaulyje išgarsėja kokia kitų hakerių grupuotė, kurie tarkime yra jiems žinoma. Žinomi kaip turintys daug žalingų įpročių, mokslus baigę ne pačiais geriausias pažymiais. Taigi, paminėta antroji grupuotė sunaikinama, nuhakinamas jos tinklalapis ir pasiskelbiama, kas tai padarė. Paliekamas komandos/klano logotipas ar inicialas. Visi sužino, kad atsirado kietesnių. Tie kietesni, jaučiasi labai gerai, nes savo talentą panaudojo kovai su blogiu, dabar daugybė bankų ir kitų institucijų liks apsaugotos, bet… Darydami “gerą” darbą, kuriuo “disponuoja, iš tikro, jie darė blogą darbą – naikino konkurentus, kurie už juos dar buvo šiek tiek silpnesni (ne fiziškai). Jie padarė nuodėmę, o nelabasis čia ir įžvelgia kabliuką… Prasideda. Prieš tai buvę ramūs, fanatikai, paslapčia sekdami kokį nors kenkėjišką tinklą, jie įsitraukia į negerą veiklą, nori likti pripažinti. Ir tarkime, nulaužę koki “Nasa” ar kitą super garsios kompanijos tinklapį ir sistemą, jie palieka pėdsakus. Juos suseka ir talentas palaidotas. Palaidotas gyvas.
Jei dar nepagavote minties, einu dar paprastesniu keliu. Įsivaizduokite sienų paišytoją Solomoną. Kodėl jis paišo tą savo kringelį? O gi todėl, kad jis yra achujieniausias, daugiausiai prirašyta jo tagų visoje Lietuvoje. Norit jūs jį mėkit, norit jūs jį gaudykit, bet faktas, kad daugiau nelabai ir rasit tokių tagų, todėl jis lieka kiečiausiu, o kuo tokiu, tai gal tik jis paaiškintų: chuliganu? banditu? menininku? maištininku? Šizofreniku? Jis ne tas, kuris bėga, jis tas, kurį “xui” pagausi. Ai, beje, sklinda kalbos iš labai patikimų lupų, jog tai ne kažkoks senis Solomonas, o keli maištaujantys VDA studentai. Taigi, šiuo atveju yra tarpinis variantas, kuomet skelbiamasi, bet nesiekiama asmeninės naudos. Kita vertus, šis populiarumas gali būti ironiškas, nes skelbiama apie savo egzistavimą, bet nieko nesakoma apie savo sugebėjimus.
Ir pats aiškiausias pavyzdys, siekiant pripažinimo, kuris atspindėtų Solomon ir hakerių populiarumo siekimą, bet praktikoje, realiame gyvenime: tu esi stiprus bachūras, mokantis šiokių tokių kovos menų, eini per miestą ir jungi visus iš eilės. Dabar eini ir matai ant sienos: Solomon, Cabri, Sput ir visokie kitokie. Tai , jei eitum ir jungtum visus iš eilės, visi žinotų – štai, jis trenkė vakar šitoje vietoje, trenkė šitoje.
Taigi, jei turi kažkokių gebėjimų, nebūtina verstis per galvą, kad taptumėte komercine preke. Darykite, ką sugebate geriausiai, ne dėl to, kad kiti jus pripažintų, bet tam, kad žinotumėte pats, jog tai sugebat. Kai žinosi pats, kiti tai jaus.
Dar vienas apgailėtinas pavyzdys, su kuriuo susidūriau. Vilniuje labai daug merginų, kurios mokosi 12-oje klasėje, turi nuostabias figūras, turi gražių rūbų, bet neturi proto… Žinoma, jos mano kitaip. Merginos įsivaizduoja, jog jų vieta Paryžiuje, Dubajuje su cigarete ir prisegamomis kojinėmis nespalvotoje nuotraukoje. Mano, jog visi bendraamžiai ubagai, neišmanėliai ir šiaip niekam tikę, todėl jos nusipelnė dėmesio. Kaip siekia dėmesio ir kuo jis matuojamas? Draugais facebooke. Ne vienoje pažinčių svetainėje esu gavęs žinutę: “Labas , pakviesk mane į Facebook. Veronika {Pavardė}”.
Pateikiau pigiausius pripažinimo siekimo pavyzdžius, kurie anksčiau ar vėliau priverstų nusiminti savimi, tačiau kita vertus, ar visada laimingi tie žmonės, kurie jaučiasi talentingi, tačiau neįvertinti? Kas yra žiauriau: būti be talento, bet apsukrumo dėka pasiekti populiarumą ir būti pripažintiems? Ar turėti sugebėjimą, daryti tai iš meilės ir būti arba nežinomam ar išjuoktam?
Ir pabaigai keletas juokingų situacijų:
Mergina klausia vaikino:
– “Gal tau ištiesti pagalbos ranką?”
– “Nereikia tų rankų. Pats moku. gal geriau praskėsk pagalbos kojas”
Man darosi vis sunkiau savo mintis perteikti pavyzdžiais , pastebimus praktikoje, nematomus plika akimi, todėl siūlau, kartais net gi ignoruoti vardus, vietoves ar net visas pastraipas su pavyzdžiais iš buities.