Pradėsiu nuo to, kad paskutinę surūkiau šio šeštadienio popietę. Taip paskutinę, o ne paskutines. Popietę, nes pabudau apie 9 ryto ir mylėjaus gal iki 12-os su mergina, apie kurią buvau pamiršęs papasakoti. Tai mergina, kuri parašė man per Facebook’ą iš anoniminės anketos su tikslu mane pažinti.
Kažkur viduje, pasąmonėje aš visada laukiau tokio žmogaus, kuris parašys man ir klausinės asmeninių dalykų tam, kad pažintų koks iš tikro esu. Mes taip susibendravom, kad aš drebėdamas laukdavau žinučių iš tos panelės. Na, bent jau tikėjaus, kad tai bus panelė. Dar, giliai širdyje, kad ji nebus stora ir nebus baisi, nes dažniausiai tokie ir būna tie anonimai.
Kelias dienas gyvenau jausmų jūroje. Galvoje ištyriau visus įmanomus variantus, mėgindamas “susekti” anonimą. Lyginau įvairiausias detales, rašymo stilių, daromas klaidas. Iš mano pažįstamų niekas nerašė “seip”, vietoj žodžio “šiaip”. Pamaniau, kad jei mes mylėsimės, tai baigdamas jai pasakysiu “Šiaip rašosi su ia, o ne ei!”. Deja, tai prisiminiau, tik jau baigęs ir teko išmekenti pavargusiu ir tyliu balsu. Laimei, ji ir be to išmoko šią pamokėlę, nes yra puiki mokinė gyvenimiškuose dalykuose. Nenoriu išsiplėsti, bet galiu pasakyt, kad mes buvome susitikę ir kad jos figūra man priminė merginą iš “Brazzers” filmų, taip kad savaitgalis buvo geras ir tikiuosi bus dar ne vienas toks. Ps. ji skaito šį blog’ą ir, nors aš jai sakiau, kad apie ją nerašysiu, bet šiek tiek užsiminiau…
Taigi, popietė, reikia važiuot namo, rūkyt nebeturiu, pavaišino ji mane viena plona cigarete, kuri iki šiol buvo paskutinė. Šiandien trečiadienis, o aš nerūkiau: šeštadienį, sekmadienį, pirmadienį, antradienį ir šiandien – trečiadienį. Jau sutaupiau apie 45lt ir daug sveikatos. Kaip aš jaučiuosi?
Pabudęs ryte, jaučiu dantų pastos aromatą, nuo vakarykščio dantų valymo. Bibys taip stovi, kad atrodo, suplėšysiu kaldrą ir užtėkšiu 300ml ant sienos. Iš lovos šoku kaip raketa, nx man joje gulėti, kai prieš akis laukia visa diena ir…. keturi perlaikymai univere, ketvirtam kurse… Čia ne pats geriausias faktas, bet net jis manęs nebeliūdina, kažkaip nesureikšminu. Nebaigsiu šiemet, tai nebaigsiu, px. Lauks dar vieni metai nuodėmių, o gal priešingai? Gal galėsiu pavyzdingai nugyventi studentiškus metus, parodydamas tiek sau tiek kitiems, kaip nereikia būti apsišikusiam?
Išvados – mesti rūkyti apsimoka, tuomet pradedi jausti ir metų laikus, ir užuosti kvapus, ir kavos aromatas kitoks. Viskas kitaip. Bėda – pistis nori labiau negu pistis. Na, nesugalvojau kito palyginimo, ko labiausiai nori. Ai, va, sugalvojau, pistis nori taip pat kaip išlaikyti keturis egzaminus ir baigt univerą, ir tapt turtingu.
Vakar į darbą atvažiavo žmonės iš kraujo centro. Jie turėjo imti kraują iš savanorių. Aš nesupratau tų žmonių, kurie nenustygsta vietoje ir nori duoti kraujo. Galvojau: Kai debilai, kas jiem darosi? Gi davęs kraujo jausies silpnai, reikės daug valgyti, kad atsistatytum ir t.t. O aš norėjau duoti kraują vien dėl to, kad patikrintų ar nesergu kokiu AIDS, sifiliu ar dar kuo nors. Pasirodo, aš pats mąsčiau kaip debilas. Kodėl? Todėl, kad už kraują siūlė 40lt. Aš jų neėmiau. (čia vis dar kalbama apie debilišką mąstymą). Manau, kad negali būti nė minties imti pinigus už kraują. Na, o jei kalbant apie padėką, tai jie mums davė diplomuką, du šokoladus, vieną hematogeną ir kvietimą į filmą. Kraujo ėmėjų komandą sudaro penki žmonės – dvi jaunos panos, kurios paima pirmą mėginį iš piršto, jei tavo kraujas nėra niekam tikęs, eini pas seną daktarą, jis ten vaidina rimtą, atsakingą, uždeda kažkokį aparatą ant rankos, pamatuoja spermos riebumą kraujo kokybę, ir jei viskas gerai, siunčia pas pagyvenusias moteris, kurios nusiurbia 0,450l kraujo. Skaldžiau bajerius visur, išskyrus pas daktarą, nes jaunos panos sakė prie jo neprikolinti. Na, o prie panų kalbėjau kas tik šovė į galvą:
Aš:
– O jūs tik kraują superkat?
Jauna pana:
– Šiandien taip
Aš:
– Tai galime ryt susitikt, aš su mašina, privažiuosiu
Jauna pana:
– Aš irgi su mašina
Aš:
– O, labai gerai, tai jūs privažiuosit, nereiks man
Na, ir tokiais lėkštais juokeliais ištampiau jų kantrybę. Galiausiai įkyriai pradėjau prašyt telefono numerio, jos iš manęs pasityčiojo, duodamos 800 – osios psichologinės pagalbos linijos numerį, sukėliau cirką, palinkėjau, kad visą gyvenimą imtų kraują tik iš pensininkų ir nuėjau į antrą aukštą. Deja, mūsų pasimatymas nesibaigė. Antram aukšte kolegai pasidarė negera, šiek tiek „atsijungė”, „atpylė”, todėl aš jį laikiau, liepiau kvėpuoti, o kiti pakvietė tą paną, iš kurios prašiau numerio. Buvo juokinga situacija:
Laikau apsivėmusį žmogų, panelė/seselė galvoja ką daryt, o aš jai ir sakau:
– Matot, koks aš šaunus? Gal vis dėlto, duosite numerį?
Abu nusišypsojom, davė numerį ir išsiskirstėm. Na, gerai, nedavė numerio. Aš jo prašiau tik šiaip, kad atrodyčiau įkyrus. O toks norėjau atrodyti, nes viena jų pasakė, kad mano kraujo grupė yra rečiausia ir aš susireikšminęs visiems gyriausi, koks esu ypatingas, kad galiu išsipisinėti ir vis tiek iš manęs ims kraują. Bandžiau pasinaudoti proga gauti dėmesio, pasirodo, turiu jo trūkumą. Paskui ta panelė pasakė, kad mano kraujas yra antras pagal retumą ir 4- yra retesnė.
O, jei nebejuokaujant apie rimtus dalykus, tai apsimoka kraują duodi, nes kai atiduodi ir kaulų čiulpai gamina naują kraują, jis būna žymiai geresnis ir geriau jauties. Turint mintyje, kad prieš tai gėriau 3 mėn nesustodamas, man tikrai išėjo į naudą ir nelabai į naudą tam, kam bus perpiltas tas kraujas.
Ok, dabar mano nuomonė apie kraujo donorystę: iš praktinės pusės aš pritariu, kad šiandien mokslas ir medicina yra pažengę ir kraujas reikalingas gelbėti gyvybes. Pvz. gal man, mano artimiesiams nutiks nelaimė ar kitam, geram žmogui reikės lašo kraujo, kad pasikankintų dar kelis metus. Tačiau, turint mintyje senovę, natūralią žmogaus prigimtį ir natūralią atranką, kraujo perpylimą laikyčiau tam tikru iškrypimu. Prisiminkime senuosius laikus, kuomet galvos praskėlimas ar kraujo nuleidimas buvo taikomi tam, kad žmogus geriau pasijaustų. Pirmieji kraujo perpylimo būdai buvo iš gyvūnų, ko pasekoje vykdavo žiaurios komplikacijos, kraujo ligos ir kiti dalykai. Tai ką turime šiandien, yra didžiulių bandymų rezultatas. Įsivaizduokit, jei kasdien leistume raketas į kosmosą, vis tiek rastume kažką naudingo ateities kartoms, bet kiek apšiktume žemę. Na, o grįžtant prie kraujo donorystės – gal duotas kraujas išgelbės gyvybę žmogžudžiui ar gobšuoliui, kuris iš Afrikos vaikų atims vandenį, gal išgelbės gyvybę prievartautojui, kuris išpis tavo dukrą? Baisu net pagalvoti. Nors ir negražiai čia kalbu, ir nežinau, kas manęs laukia gyvenime, bet visa tai man sukelia baimę viduje. Ypatingai, kai sužinojau, kad turiu retą kraujo grupę. Pirmiausia pamaniau: jei dabar žinos, kad aš turiu reto kraujo, mane gali pagrobti. Rimtai, jei tavo kraujas kaip visų – semk kaip iš šulinio, tavęs niekas nelies, o mane pagrobs…
—
Dėmesio, visa tai tik mano pamąstymai, kurie neturėtų būti taikomi kažkokiems žmonėms.
Aš nesu nusiteikęs prieš žmones, kurie duoda kraują ar jį ima.
—
Ps. galiu pasasakyt, kad davus kraujo žiauriai ėmė miegas, o sekančią dieną jautiesi ramus, kūrybingas, susikaupęs. Paskutinį kartą taip jaučiausi, kai gulėjau ligoninėje po antro sirgimo meningitu…