Gali skambėti keistai, bet aš esu intravertas. Devynis kartus pamatuoju ir dešimtą kerpu. Kadangi dažnai juokauju apie antrą galą, tai šįkart čia ne apie jo matavimą ir kirpimą. Tiesa, net ir juokaudamas ta tema, stengiuosi būti maksimaliai subtilus ar bent jau pagarbus, neperžengti ribos. To išmokau ne stebėdamas kitus žmones ar skaitydamas knygas, bet pats patekęs į pačias įvairiausias situacijas, kurios man suteikė skirtingą spektrą emocijų – nuo euforijos iki gėdos, nerimo ar beviltiškumo. Kiekvienas pasaulį suvokia ir vertina skirtingai, todėl kitam ne visada atrodys taip pat kaip tau, ne visada gali nuspėti reakcijas, o jeigu taip būtų, tai taip pat neteiktų saugumo ir jaukumo jausmo, nes pradėtum manyti, jog tai netikra. Įsivaizduotum, kad viskas vyksta pagal tavo scenarijų, o tada keltum sau klausimus, kiek pažengęs ir patyręs scenaristas esi. Juk kiekvienas yra pats didžiausias savo paties kritikas, žinantis savo silpnybes ir galimai stipriąsias vietas. Joks kritikas nebus sau gailestingas ir žinos, kur gali pasitempti, visa tai vardan jo paties.
Tiesa, bendraujant, nori nenori atsiremi į šablonus, patternus, stereotipus, rėmus, remdamasis ankstesnėmis patirtimis ir išgyvenimais, gali nuspėti, kur pasisuks pokalbis ar net veiksmai, bet taip turėtų būti išimtinais atvejais, o ne visada, kitaip tariant, overthinkinimas įneša įtampą tau pačiam, kurią perduodi kitiems. Todėl geriausia negalvoti. Ar visada būna kaip geriausia? Kartais būna, bet ar visada?
Jeigu anksčiau man patikdavo nuoširdūs ir be priežasties perdėtai atviri žmonės ir aš pats taip save pozicionuodavau, tai dabar mane šiek tiek ėmė erzinti taksistai, pasakojantys apie savo šeimą, kainų skirtumus tarp Lenkijos ir Lietuvos ar išpažįstantys savo nuodėmes ir problemas. Mane taip pat pradėjo užpisti žmonės, kurie atėję į grupines treniruotes ar pamokas pradeda pasakoti kur ir kaip atostogavo, lyg tai kitiems tai turėtų būti aktualu, lyg tai jų kažkas to klausė. Tada grįžtu, prisidegu cigaretę, rūkau ir klausiu savęs – kas man pasidarė? Kas mane tokiu padarė? Kodėl aš nemėgstu žmonių, kurie dabar yra tokie, koks buvau aš?
Variantų gali būti daug, bet kadangi su kitais apie tai nekalbu, pasidarau prielaidas pats. Manau, kad anksčiau neturėjau prioritetų arba būdavau labai išsiblaškęs. Dabar man svarbiausi dalykai yra šeima ir darbas. Stengiuosi palaikyti kuo įmanoma geresnius santykius su šeimos nariais, nes paranojiškai bijau, kad vyresnieji mirs, o jaunesniems kas nors nepasiseks. Teoriškai, tai nepriklauso nuo manęs, bet praktiškai bandau padaryti bent minimaliai, kad tarp mūsų liktų ryšys ir galimai net stiprėtų. Dėl darbo, tai stengiuosi pasidaryti, ką reikia, galimai padėti kitiems ir po truputį prisiimti daugiau atsakomybių. Kol turėjau Tinderį ar kitaip blaškydavausi, rasdavau priežasčių patinginiauti, atidėti, ko pasakoje vėliau kažkur atsilikdavau ir dirbdavau papildomai, kad nenuvilčiau darbdavio, kad patenkinčiau jo į mane dedamus lūkesčius. Ir kai pradėjo sektis, kai pradėjau susitvarkyti su savo atsakomybėmis, pajutau kažkokį stabilumą. Tuomet suvokiau, kad man stresą pradėjo kelti mintis, jeigu po mėnesio aš būsiu prastesnis, negu esu dabar. Sąlyginai aš pats užkėliau sau kartelę, kurią žmonės iškelia santykiuose, pvz. pradėdami dovanoti neadekvačiai brangias dovanas, o per kiekvieną progą dovanoja vis brangesnes, nes kaip gi dovanosi pigesnę nei pernai ar prieš tai? Juk turi „palaikyti lygį” ar „judėti į priekį”. Supratau, kad aš pradėjau bijoti klysti, kažką nuvilti, žengti žingsnį atgal, galimai bijodamas, kad nepavyks sugrįžti atgal arba būtent, kad žengęs žingsnį atgal grįšiu į prieš tai buvusią poziciją, o ne į priekį. Taip neturi būti, žmogus neturi bijoti pačios baimės, bijoti klysti, kol dar nesuklydo. Todėl pasirinkau taktiką nuolat atsargiai klysti.
Kaip tai vyksta ir ką aš iš to gaunu? Pvz. jeigu vyksta dialogas ir kas nors nori jaustis teisiu, aš įvertinu, ar tas žmogus man svarbus ir ar turėčiau nusileisti vardan mūsų bendravimo, ką man reiškia bendravimas su tuo žmogumi ir ar turėčiau būti ne geras, bet teisingas, kitaip tariant, nenusileisti, bet supažindinti tą žmogų su realybe? Jeigu tai pirmąkart, galimai paskutinį matomas žmogus, kuris kategoriškai reiškiasi vienu ar kitu klausimu, aš tikrai jam nusileisiu, nes gali būti daug aplinkybių. Pirmiausia, jam įrodęs savo tiesą, kuri nėra iš tiesų tiesa, galiu atimti iš to žmogučio laimės monetą, kurią jis galimai bando gauti avansu. Tada kas man iš to? Tada – aš galiu įsivelti į bereikšmį konfliktą. Jeigu mes daugiau nebendrausime, ar yra prasmė? Aš žinoma, nelaižysiu tam žmogui užpakalio perkeltine prasme (tiesiogine irgi), bet tikrai galiu nusileisti. Jei tai priešingos lyties pašnekovas (šis sakinys aktualus tik straight orientacijos žmonėms, su visa pagarba kitiems), galima pritaikyti vieno žymaus filosofo mintį – Kas moka nusileisti, tas gauna ir nuleisti. Kad ir ką tai reikštų. Bet spėju, kažkas apie baklažaną, persiką ir vandens lašus. Jeigu girdžiu, kaip nusišneka man svarbus žmogus, aš galiu būti labai piktas ir net auklėti netgi pakėlęs toną. Kodėl? Nes noriu, kad man svarbūs asmenys taip pat būtų svarbūs ir kitiems. Kad jie nesidalintų netikra informacija ar išgalvotais faktais, kad galėtų pagrįsti savo mintis, o kiti jas išgirdę iš man svarbaus žmogaus, žinotų, kad tai ne gandai, ne skiedalai ir tai pasakė rimtas ir atsakingas žmogus. Todėl kartais būnu bjaurus. Jeigu man žmogus nerūpi, aš jam galiu netgi leisti iš manęs šiek tiek pasityčioti, kad duočiau jam „kapeikų”, na, tų pačių laimės monetų, kurių jam taip gyvybiškai reikia, kad pasijaustų žmogumi. Žinoma, iki tam tikros ribos. Įprastai, greitai perprantu žmogaus ketinimus, vertybes ar jų nebuvimą. Jeigu tai eina į destrukciją, tai iš manęs sunkiai gaus „kapeikų”, nebent su didelėmis palūkanomis ir kažkada jam tai atsirūks. Kitaip tariant, jeigu iš manęs tyčiosis ar mane įžeis be jokios priežasties, tokiais atvejais aš esu tikriausiai pats nedėkingiausias variantas, koks gali pasitaikyti. Galiu išlaukti daugybę metų, bet niekada to nepamiršiu. Tai reiškia, kad ne tik, kad nepamiršiu, bet ir lauksiu tinkamo meto apie tai pasikalbėti. Bet tai nereiškia, kad keršysiu. Tai labai silpno žmogaus bruožas. Jeigu iki to laiko gyvenimas bus atkeršijęs už mane, o mes bendrausime, tiesiog norėsiu to žmogaus suvokimo. Ne, atsiprašymai tik silpniems. Atsiprašymai man nebūtini. Man svarbu, kad žmogus suvoktų, kas ir kodėl buvo, kaip kas jautėsi toje situacijoje ir tiek. Man užtektų paprasto suvokimo. Lygiai taip pat aš kartais po daugybės metų suvokiu klydęs ir pripažįstu savo klaidas. Jeigu reikia atsiprašau. Jeigu neatleidžia, nesiparinu, pagalvoju, kad galimai taip nutiko ne be priežasties.
Kokių dar socialiai okvardžių situacijų sukuriu? Kai būna nejauki, pernelyg įtempta atmosfera, galiu stoti į dėmesio centrą. Pradėti nusišnekėti, priversti kitus jausti svetimą gėdą dėl manęs. Lygiai taip pat, kaip įrašo pradžioje minėjau, kaip man pastaruoju metu būna nejauku dėl pernelyg atvirų žmonių ar įkyrių taksistų. Tuomet, tie ramūs ir padorūs žmonės pajunta, kad aš esu jų bendras priešas. O jie turi progą paleisti vieną kitą repliką, pavadinti kokiu nors gyvūnu ar organu, taip parodydami tikrą veidą arba kitaip tariant, atsipalaiduodami. Juk geriausiai žmones vienija bendras priešas. O, kai žmonės turi kažką bendro ar bendrų temų, tuomet dingsta įtampa ir viskas greitai įsivažiuoja: griūna sienos, dingsta rėmai, bendravimas tampa tikras, eina parūkyti, nes „juos kažkas sunervavo”. Taip, aš kartais moku būti tuo kažkuo. Bet, kad tuo užsiimtum reikia būti pro. T.y. turi pasielgti netaktiškai labai apgalvotai, taip, kad galėtum neutralizuoti arba sutvarkyti situaciją taip, kad net, jeigu nusiklijuosi nuo savęs „priešo” etiketę, kiti vis tiek liktų vieningi. Tai manipuliacija, bet turi būti apgalvota. Arba atlikta intuityviai, jeigu prieš tai esi tai daręs tūkstančius kartų.
Čia buvo neigiamos patirtys. Kartais pasitaiko ir socialiai labai pozityvių variantų. Kartais iš anksto save nuvertini. Dėl išvaizdos, sudėjimo, amžiaus. Galvoji, kad kiti yra dėl kažkokių priežasčių geresni arba kad kitiems patiks kažkas kitas, bet ne tu. Ir viskas. Nuteisi save, nuspręsdamas už kitą. Tai yra viena didžiausia įmanomų klaidų. Jeigu paklaustume kiekvieno, koks jūsų mėgstamiausias valgis, kokios plaukų spalvos žmonės seksualiausi, kas labiau jaudina – papai ar šikna, bicas ar viencepsas, kiaušai ar pilvo presas? Negalėtume atspėti. Net, jeigu mums atsakytų, galimai tas atsakymas būtų išspaustas per prievartą ar priimtas tą akimirką. Kiekvienam žmogui gali patikti skirtingi dalykai. Kai kurie jų yra nematomi, dar vadinami chemija, vibe’u ar tiesiog savijauta, kurią dažniausiai nusako saugumo jausmas arba kažkoks potraukis, kartais seksualinis, kartais smalsumas, o kartais „per daug atitikimų” arba „per gerai, kad būtų tiesa”. Tai nenukrypstant nuo temos, aš vengiu pataikyti į pozityvius variantus, kai pajuntu, kas tam žmogui patinka ir kai suvokiu, kad aš galimai galiu tai turėti. Aš žmogumi pasitikiu tuomet, kai žinau silpniausias jo vietas, didžiausias nuodėmes arba kiek toliausiai jis gali eiti. Bent jau artimiausiu metu. Kad išgaučiau tokią informaciją, turiu ne vaidinti tobulą ar suokti meilės daineles, o labai rimtai pasistengti. Nemalonu tai pripažinti, bet daug pagarbos vertų žmonių su manimi susipažino ne geriausiomis aplinkybėmis, daugeliu atveju aš buvau išgėręs ir, tenka pripažinti, neradau nė vieno tikro draugo nebūdamas nepadoriai nuoširdus ir atviras, kaip tie žmonės, kuriuos minėjau įrašo pradžioje. Kartais turi eiti all-in, va bank, kaip sakoma, kad tave prames ir jūs daugiau niekada nebendrausite, nebent apie tave paskleis vieną kitą gandą arba pabadys pirštais, arba rasi tikrų žmonių.
Taigi, istorijos oralas paprastas… Kas tau atrodo akward, kas tau atrodo, dėl ko gali būti atstumtas, iš tiesų yra tavo tikrasis ginklas ir tikrasis žavesys, kurį tu kukliniesi parodyti. Bijai, kad tavęs nesupras, kad palaikys svetimu ar nepatikimu. Ir tai normalu. Nes tu toks pat. Tu taip pat bijai žmonių. Šiandien perdėtai nuoširdžių ar įkyrių taksistų, rytoj kirpėjos ar padavėjos. Gyvenimas nėra statinis, priešingai – dinamiškas. Mes keičiamės, nemėgstame savęs, kokie buvome, o paskui vėl tokiais tampame. Nemėgstame žmonių, panašių į mūsų ankstesnes versijas, bet juos mylime ir norime saugoti, nes jie mums primena mus pačius. Viskas yra labai sudėtinga ir tuo pačiu paprasta, kas skamba absurdiškai. Viskas mūsų galvoje. Jeigu buvimas savimi nėra prieš įstatymus ar moralės normas, jeigu tai neužpisa kitų – stenkis tokiu būti. Jeigu užpisa, dirbk su savim, kol toks tu, kokį save myli, patiks ir kitiems. Bet tu to niekada negalėsi žinoti, nes žmonėms patinka skirtingi dalykai. Bet labai geras ženklas yra, kad jeigu tu esi svajotojas, realistas, kritikas ir darbštus dėl savęs, ir dar save mėgsti, patikėk, kiti, jeigu tavęs ne nemėgs, tai bent jau norės su tavimi bendrauti. Blogiausiu atveju tu būsi kaip gera šukuosena po brangaus kirpimo – galbūt tavęs niekas nepagirs, bet ir nesakys, kad chujovai apkirptas. Kai žmogų gražiai apkerpa, kiti arba nepastebi, arba giria. Kai apkirptas chujovai, patikėk, vienaip ar kitaip sužinosi apie tai.
Pabaiga. Būk savim, mažiau galvok, ką kiti gali pagalvoti, nes tų jų nepažįsti taip, kaip jie pažįsta ar nepažįsta savęs. Greičiausiai nepažįsta patys savęs, tai kaip tu gali nuspręsti už kitą žmogų, kuris pats pasimetęs savo galvoje? Svarbūs keli dalykai: tikrumas, geras vibe ir nebijok pamėginti. Kada, jeigu ne dabar? Nebijok užkalbinti žmonių, neteisk tų, kas tau nieko nepadarė ir … dar viena smulkmenėlė… Neatiminėk laimės monetų ir nedalink jų tiems, kas to neverti, tegul pajudina šikną.