Paskutinė dalis.
Atvykėliai iš miesto buvo kitokie. Tarsi iš kito pasaulio. Jie buvo susieti giminystės ryšiais, ar tai broliai, ar pusbroliai. Viso jų buvo trys. Pamenu du vardus – J. ir Mindaugas. Man rodos, J. buvo pilnametis ir dirbo DJ. Atvykėliai atnešė absoliučiai kitokią atmosferą į stovyklą. Jeigu mes gyvenome kaip kokios pelės, galvodami, kaip negauti į galvą, kaip apsisaugoti, kad nepavogtų mūsų daiktų, tai jie, nepaisydami amžiaus, su visais bendravo kaip su lygiais. Man davė alaus, klausė manęs, net kai nusišnekėjau, net, kai pasakojau apie savo psichologines problemas, gyrė mano ADIDAS džempą. Beje, apie tą džempą. Tais laikais nebuvo Sportlando, AliExpress ar kitų būdų įsigyti kokybiškų džempų, bet buvo firminė parduotuvė, kurią mes vadindavome ADIDASINE. Man patėvis nupirko treningus gal už 400 litų, kas tuo metu buvo kosmosas. Spėju, mano giminės traukė mane link sportininko išvaizdos dėl to, kad aš desperatiškai bandžiau išsiskirti tiek dažydamas plaukus, tiek pirkdamas visokius neformalius rūbus iš skuduryno, kad kažkuo išsiskirčiau ir galbūt gaučiau pisti. Bet, kaip gyvenimas parodė – tai antis. Žmonėms px tavo stilius, išskyrus tuos atvejus, jeigu laiku ir vietoje turi rūbą, kuris kitiems sunkiai įkandamas. Tais laikais, tą akimirką tai buvo tas ADIDAS džempas. Blet, koks jis patogus, su užsegamomis kišenėmis. Jeigu būčiau rūkęs, būčiau galėjęs ten įsidėti cigaretes, jeigu būčiau turėjęs telefoną, būčiau galėjęs jį saugiai ten užsegti, jeigu būčiau pradėjęs lytinį gyvenimą, būčiau galėjęs ten slėpti gandonus. Bleeeet. Reikės gal šiais laikais paieškoti kažko panašaus. Už ADIDAS džempą turėjau geresnį tik dar vieną, kažkokį RG512 su užrašu. Mama už jį sumokėjo 149 litus su sąlyga, kad nešiosiu. Aš jį blet išnešiojau 12 metų ir dar net dabar turiu. Tai legendinis džempas. Norėčiau nusipirkti dar vieną tokį, jeigu nebankrutavo ta firma.
Okay, manau, šiek tiek per daug dėmesio džempui. Susirinko panos, susirinko bernai ir jau metas bėgti iš stovyklos. Į sodus. Valgyti vyšnių… Iki jų mus skiria maždaug 10km pėsčiomis. Per žvyrkelį. Beje, įdomus pastebėjimas, visos panos buvo iš mūsų būrio, o mums kažkaip nešovė į galvą jų pakalbinti. Man buvo trylika, joms mažiausiai 16, maniau, kad aš per jaunas ar panašiai. Žygis į sodą prasidėjo tuo, kad visi išgėrę alaus pajudėjome susikibę rankomis. Po du. Mano ranką paėmė pana, kuriai buvo 17. Jeigu nebūčiau išgėręs, būčiau tylėjęs, nes bijočiau pasakyti kažką ne taip. Kadangi buvau girtas ir žinojau, kad tarp mūsų nieko nebus, buvau savimi.
Pradėjau pasakoti, kaip su draugais kvietėme dvasias. Tada ji prisijungė, tada kiti pradėjo pasakoti. Taip gavosi siaubo istorijų pasakojimas, ėjome visi link sodo valgyti vyšnių, bent jau aš taip galvojau, nors dabar galvoju, kad tie vyresni bernai turėjo kitokių tikslų… Na, ne su mumis, bet su tomis panomis… Jau netoli sodai. Jau tuoj. Pagalvojau, kad vyšnių valgymas – kvaila – būtų faina pažaisti butelio. Pamatėme iš priekio atvažiuojančias mašinas. Sustojo maždaug 50m nuo mūsų ir pradėjo rėkti:
– Ateinat čia sūkos! Užmušiu nachui visus!
Šalia sustojo dar kelios mašinos. Pasileidome bėgti į mišką. Miške vienas vaikinas paaiškino, kad šiuo laikotarpiu soduose siautėja vagys, todėl vietiniai gyventojai ar sodų savininkai naktį budi, gaudo vagis ir pamanė, kad mes vagys, todėl mus užmuš.
Jie vaikščiojo po mišką ir rėkavo labai negražius žodžius. Aš buvau girtas ir man buvo visiškai pochui. Žinojau, kad jei muš, tai vyresnius, manęs nelies, nes aš dar vaikas. Iš tiesų, vyriausieji labiausiai ir bijojo, bet jie davė geras komandas. Mindaugas tarė vienai panai:
– Tavo džemperis baltas, nusivilk
– Kodėl?
– Balta šviečia tamsoje
Pana nusivilko.
– Žinok, nusimauk ir „staniką”, suras mus, labai šviečia.
– Bet mano papai maskatuos, bus šalta.
– Viskas gerai, aš palaikysiu papus, pašildysiu, nusiimk, žinok, suras mus. Na, jie taip ir padarė. Ji nusirengė, o jis pridengė savo kūnu, palaikė papus, sušildė.
Pralaukėme miške kokias tris valandas, grįžome į stovyklą, ten buvo policija. Paėmė visus mūsų daiktus, paliko tik su triūsikais, sakė ryte grąžins. Kadangi tai buvo paskutinė diena, mums neberūpėjo. Bent jau man, negaliu kalbėti už visus. Supratau, kad jeigu esi nepilnametis ir nieko blogo nepadarai, policija tavęs nelies. Ryte kaip visada. Šeštą pažadino Pikaso – Saulė, tik mes neturėjome rūbų. Tai ėjome pusryčiauti tik su triūsikais. Mums jau viskas buvo pochui. Bent jau man. Istorijos pabaiga.