Visada maniau, kad užsieniečiai, ypač italai ir prancūzai į Lietuvą atvaro tik pašnioti kokso ir papisti lietuvaičių. Nuomonę sustiprino kartą matytas vaizdelis, kai augaloti, pagyvenę tamsaus gymio, didelėmis nosimis vyrai bare atvirai kvietė jaunas merginas į savo viešbutį už nei daug, nei mažai 500 lt. Ir jie rado. Tada jaučiau svetimą gėdą, kas yra negerai.
Apie tą svetimą gėdą… Prieš porą mėnesių dalyvavau viename renginyje ir buvau atstumtas publikos. Su manim buvę draugai pasimetė, jiems buvo gėda už mane. Keletas jų atėjo savęs parodyti ir užsitagginti nuotraukoje, o kažka iš tikro atėjo palaikyti kompanijos. Vienas draugas tik praėjus kiek laiko prisipažino, kad išgyveno didelę gėdą už mane ir vienas ėjo per barus ir gėrė. Aš supykau ir po to karto supratau, kad negali būti gėda už kitus.
Praeitą savaitę buvau tam pačiam bare, kur mačiau ir tuos pagyvenusius vyrus. Tai tas vakaras, kai rašiau apie Mėnulio užtemimą. Kai atėjau į barą ir laukiau lesbietės, sutikau keletą žmonių, kuriuos barmenas buvo primokęs: „Eikite pas jį, jis achujienai skaito iš rankos, papasakos daug apie tave”.
Prie manęs priėjo italas ir prasitarė, kad domisi taro kortomis. Pasakiau, kad aš nesidomiu juodąja magija ir tegul eina jis nachui. Pagalvojau, kad dar vienas italas, tik šįkart sumąstęs nugvelbti dalį pigaus dėmesio, kurio man taip reikėjo tą akimirką.
Penktadienį man parašė, kad nori susitikti. Žinojau, kad neturiu laiko ir susitikti galėsiu tik kitą savaitę, tai parašiau ant Facebook sienos, gal atsiras susidomėjusių, o tuo pačiu ir man smalsu, ką jis ten jiem išburs tom kortom. R. susidomėjo, daviau jo numerį, bet tikriausiai nesusitiko.
Tą patį penktadienį norėjau leisti laiką su vienu žmogum. Būti su ja. O ji su manim nenorėjo būti… Jaučiausi žiauriai žiauriai nepakeliamai vienišas. Verkė širdis, verkė ir bibys, norėjau tik gerti, niekur nelįsti iš namų, postinti nesąmones Facebooke, pasiųsti žmones nachui už bet kokią priežastį. Tai pati didžiausia nelaiminga/vienpusė meilė, kuri, dar tiksliai nežinau, nutiko man ar mano personažui. Iš nevilties atrašiau į kitos merginos rašytą sms, kuriame ji teiravosi ar galėtų ateiti pas mane pasimokyti programuoti, mat univere turi informatikos paskaitas.
Po geras tris valandas trukusių pamokų, patikinau ją, kad dabar dvi savaites skaudės užpakalį ir neprašiks. Ji išsigando ir paklausė ar rimtai. Pasakiau, kad apgavau (nes nežinojau, gi).
Šeštadienį buvo krepšinio varžybos, į kurias nesusirinko varžovai, o likus valandai iki pradžio niekur neradau tašės su kedais ir sportinge aprangai bei licenzijomis. Maniau, kad lošiu su žieminiais kedais, jei reikės, bet tašę radau bagažinėj. Po rungtynių su žiauriai gera chebra pajudėjom į Šiaurę.
Namuose situacija buvo gera, daugmaž gera, jaučiaus ramiai, turėjau galimybę pasitarnaut gerais darbais. Vežiau vadą į ligoninę. Grįžau vakar.
Maniau, mokysiuos, gal dirbsiu, juk dar tik 21h… Nuo penktadienio mėtėsi prasuktas vyno, džino buteliai, šaldytuve buvo šalto alaus… Prisigėriau, įsijungiau meditacinę muziką, bandžiau medituot, pabėgt nuo savęs… Prieš tai jai siūliau susitikt, bet negalėjau, nes 21h jai į soliariumą… Pasisiūliau nuvežt. Ne. nebandyk važiuot. Ble, čia taip akivaizdu, kad aš jai nepatinku arba yra kitas. Suprantu, būna, kai žmogus nori pabūt vienas ar kai turi darbo, bet čia blet, tipo patinki, bet susitiksim tik savaitės vidury.
Pripisau į baką. Maniau eisiu miegot. Parašė R., atvarė, pašnekėjom, vienas kitą pamušėm, pasijuokėm ir tuo tarpu sėdėdamas prie PC sugėbėjau susitart su italu, kad susitinkam.
Jis iš tikro domisi taro kortomis ir man papasakojo apie įdomų žmogų Alejandro Jodorowsky.
Sėdėjom „Marse” 😀 😀 😀 (kam reikėjo, tas pagavom kodėl žvengiu), gėrėm Heineken’ą ir kalbėjom apie visokius dalykus. Papasakojo, kad jis kuria dainų klipus Prancūzijos įmonei, Lietuvoje apsistojo dviem mėnesiams. Prie mūsų priėjo du vokiečiai, kurie praeitą savaitgalį buvo Rygoj. Tai kalbėjo nesustodami, bet įdomiai. Rodė nuotraukas, video, vėliau susipažinau su viena ruse, kuri čia gyvena apie 10m. Pasakiau savo vardą ir pavardę, nesitikėdamas, kad prisimins. Šiandien pasitikrinu Facebook’ą – prašau, yra kvietimas į draugus.
Kalbu su ruse, o italas išėjo parūkyt su vokiečiu. Žiūriu, skambina man, atsisuku, stovi už langelio persigandęs. Išeinu į kiemą, o ten tas pats barmenas, kuris prie manęs kibo, prie jo lenda. Aš išėjau ir žvengiu, nes suprantu, kaip jis jaučiasi. Atsisuko plikis į mane: „Tu irgi nebeįeisi”. Patikinau, kad tuoj grįšiu – įbėgau, damušiau bokalą, atsisveikinau su chebra ir išėjom. Kur eit? Kas dirba sekmadienį?
Atėjom prie Salento, lauke buvo porelė. Jie atpažino italą, nes, kai jis buvo čia lapkričio mėnesį, kartu su jais tūsino.
Kebabinėj visą laiką šnekėjom su juo. Pasakojo, kad kuria filmą, kad ieško idėjų. Pradėjom kalbėti apie jį ir sužinojau, kad jis žiauriai liūdnas, vienišas, ieško savęs, pripažinimo ir jaučiasi žiauriai chujovai, nebemato prasmės gyventi. Iš jo elgesio, požiūrio į žmones supratau, kad vienišiams negalioja tautybės, jis nebuvo tipinis italas. Jis iš tų soul persons, kuriuos gali atpažint tamsoj. Tokie žmonės įdomūs, žinai, kad tau padės, kad tu jiem įdomus, bet nemėgstu liūdnu žmonių, nors tu ką.
Dabar Rūta rašo, kad reikia mažiau galvot apie viską, žiūrėt į viską paprasčiau. Taip ir padarysiu. Paleisiu šį įrašą, pakeisiu dainą bloge ir pradėsiu galvot paprasčiau.
Šios dienos juokdarė – gnom su savo apgailėtinu įrašu bloge hevioso. Paskaičiau ir tikrai juokas ima… Dar užvardino įrašą „Hevioso: gimiau kurti. Kritiką.”. Argumentus pasiliksiu sau, kad neviešinčiau tam tikrų asmeninių detalių iš susitikimų.
Viskas, einu pradėt gyvent paprasčiau.
Ir dabar pabaigai parašau nebe personažo vardu, bet savo nuomonę:
Kai buvom susitikę su A.-Allien, pasiūliau pažiūrėti gerą Mindfuckinį filmą „Oda, kurioje gyvenu”. Ji nieko nesakė, po to karto nesimatėm, bet ant savo sienos papostino Sountrack’ą iš to filmo. Labai realu, kad žiūrėjo tą filmą. Pats faktas – rado laiko. O gal žiūrėjo ir ne viena… Tikriausiai patiko filmas, jei susirado ir soundtracką… Ble, tikrai man pikta, todėl duodu sountrack’ą ir jums:
Paskutinis mano įrašas buvo apie moteris kaip knygas. Kai važiavom namo šeštadienį, su mumis mašinoj buvo vienas gerai žinomas žmogus, kuris kartu su visais diskutavo apie knygas. Jono brolis, pasakojo apie Allan Car, kuris mirė nuo vėžio, kurį „pasigavo” kasdien rūkydamas. Tiek daug rūkė, kad kartą nusidegino ranką, mėgindamas įsidėti cigaretę į burną, kai tuo metu jo burnoje jau buvo cigaretė. Vėliau kažkas pasakė, kad kuo daugiau knygų skaitai, tuo geriau. Na, o tas žinomas žmogus pasakė:
„Jei aš perskaitau gerą knygą, tai aš ją atsimenu dar po metų. Jei perskaitysiu dar 400 knygų, neprisiminsiu tos pirmos”. Jo zodiako ženklas žemiškas. Pamaniau, kad tikrai atspindi koks jis būtų ir su moterimi. Jei yra su viena, atsimins ją ir po metų, jei turės dar 400, tai sunkaii ją atsimins. Paskutinė jo skaityta knyga „Krikštatėvis”. Todėl važiuodami kalbėjome apie mafiją, etiketą, ištikimybę draugams ir šeimai ir šiaip apie tai, kas yra vyras. Tas pats draugas pasakė auksinį sakinį:
– Vyras niekad negali pasirodyti silpnas. Moterys tokios yra, kad jom negalima sakyt nei kad neturi pinigų, nei kad bijai. Jos visada turi jaustis saugiai. Mano draugelis giriasi, kad „va, aš savo mergai galiu ir padejuot ir paverkt”. O paskui skundžiasi, kodėl jo mergą kiti pisa.
pagr. mintis – vyras turi būti vyriškas. Reikės priversti savo personažus nebedejuoti