Kartais nesėkmės man prilygsta deguto lašeliui į ugnį. Mane tai užveda, priverčia susimąstyti, veikti greičiau, efektyviau. Kuo jų daugiau, tuo geriau aš tvarkausi, būnu atidesnis ir stropesnis. Paskutinis laikotarpis buvo toks, kad nesėkmės užpuolė viena po kitos ir nedrįstu teigti, kad jau išsikapsčiau. Neišsiplėsdamas pamėginsiu papasakoti ne apie patį turinį ir įvykius, kurie man nutiko, bet perteikti emocijas, kuriomis gyvenau pastąrajį laiką.
Prieš mėnesį didžiausias mano galvos skausmas buvo egzaminai, darbas ir kova su alkoholiu. Išėjimas į miestą ir keli bokalai alaus dar niekam nepakenkė, bet kai gyveni šalia pramogų sūkurio, tai norisi ne tik pramogų, bet ir pažinčių, adrenalino, ir tas poreikis vis auga. Taigi, buvau žmogus – vilkolakis, kuriam alkoholis negali trukdyti pareigoms. Kodėl gėriau? Greičiau ne dėl pramogų, bet bėgau nuo savęs, gyvenau įtampoj. Bijojau neišlaikyti bent vieno egzamino, kad nereiktų laukti visų metų gintis diplominį darbą. Norėjau baigti kartu su geriausiais draugais, su kuriais tiek visko nuveikėme per tuos keturis metus. Buvo akimirka, kuomet jau susitaikiau, jog man nepavyks ir plaukiau pasroviui, laukiau kuo viskas baigsis.
Likus beveik savaitei iki savo gimtadienio sužinojau tragišką žinią – žuvo mano grupiokas, kuris su manimi laikė paskutinį egzaminą. Ši žinia galėjo būti eilinis pranešimas, bet mane palietė. Tai buvo emocinis smūgis, kuris sukrėtė, nes iš vakaro dar teko su juo bendrauti. Kai su grupe atvykome į šermenis (pagrabą), per kūną ėjo šiurpas, matant verkiančius tėvus ir gulintį grupės draugą. Nemoku apsakyt to jausmo, bet viduje jaučiau kažkokį slėgimą… Drebėjo rankos, negalėjau įkvėpti oro. Galvojau, kad aš jaunas, turiu džiaugtis gyvenimu, nes jis gali baigtis bet kurią akimirką.
Po to kelias dienas buvau rimtas, per daug nejuokavau, laukiau egzaminų rezultatų, tikrindavau žiniaraštį kas 15 min. Nors vienas neišlaikytas egzaminas man būtų kainavęs ne tik 600lt, bet ir dar vienus metus laukimo… O laukti aš labai nemėgstu, kaip ir nemėgstu “čia ir dabar”. Aš pats nežinau ko nemėgstu. Pasirodo esu pakankamai kompleksuotas ir iki šiol sau meluodavau, kad esu labai stiprus ir daug kas man px. Net gi pradėjau tikėti Dievu , kurio visai neseniai buvau išsižadėjęs.
Ketvirtadienį, dieną prieš savo gimtadienį, po darbo, po treniruotės, pavargęs, išsekęs, prisijungiau prie duombazės ir pamačiau – man pavyko. Išlaikiau viską, nors ir po perlaikymo. Netikėjau, kad įvyko tai, ko aš visą laiką laukiau ir kad dabar galiu atsipūsti. Kad įsitikinčiau sėkme, reikėjo išgerti. Kambario draugas po treniruotės prigulė pamiegoti ir paprašė, kad paimčiau alaus. Grįžau su degtinės 0.5 buteliu ir sultimis:
“Kelkis, parvežiau alaus”.
“Alaus” jis atsisakė. Pradėjau gerti vienas, kaip chronius, vėliau ėjau per kambarius ir norėjau, kad su manim kas nors išgertų, nes man tai buvo ypatinga proga. Deja, išgėriau vienas. Išėjau į miestą, į savo mėgstamą barą. Ten, kaip sužinojau po to, merginoms prišnekėjau dalykų, dėl kurių barmenas man patarė atsiprašyti. Sutikęs jas taip ir padarysiu. Eidamas iš baro namo, prie perėjos, ties Trakų stotele, radau merginą. Greičiau ji mane rado, nes mergina tiesiog norėjo pereiti per gatve, o aš vinguriavau iš krašto į kraštą.
“Gal tave parvesti namo?”
“Parvesk”, tariau pasitikinčiu (bent jau man taip atrodė), tačiau dvejojančiu balsu.
Mintyse mąsčiau, ką mes veiksim grįžę ir po kiek laiko aš nulūšiu.
Namo mane partempė už kapišono, kol darė arbatą, spėjau apsivemt ir užmigt.
Ryte pabudau su batais ir rūbais, šalia gulėjo “tortas”. Merginos nebebuvo. Pirmiausia, ką dariau – čiupau striukę ir apžiūrėjau kišenes. Nebėra. Nei telefono, nei piniginės. Pavogė? Pamečiau? Nežinau, negaliu nieko kaltinti, tik save. Supratau, kad metas susiimti ir negali vien tik sektis – tebūnie man tai pamoka. Pamoka, kaip pamoka, bet jei paims paskolą? Ten juk visi mano dokumentai: teisės, tapatybės kortelė, studento pažymėjimas, banko kortelė, vaistinės nuolaidų kortelė, “Norfos” kortelė, Salento ir Universiteto PUB VIP kortelės (apgailėtina, bet turėjau ir naudodavaus). Pabudau laiku, nepramigau, draugas nuvežė į vietas, kur galėjau pamest, bet “šaukštai po pietų”, apžiūrėjau , apklausiau žmones, niekas nematė ir negirdėjo. Nuvykstu į darbą ir visi sveikina. Juk šiandien mano gimtadienis. Prisijungiu prie Facebook – vien sveikinimai, labiausiai nustebino D. , kuris Anglijoje su man nepažįstamais žmonėm šventė mano gimtadienį, įkėlė foto ir labai gražius žodžius. Tikrai iš jo to nesitikėjau ir mane tai nustebino. Žinoma, išradingumu spindėjo ir kiti, bet širdį glostė ir eiliniai “Sveikinu”. Per pietus 150km iš mano miesto atvažiavo mama su sese vien tam, kad dėl dvidešimties minučių pasveikintų ir vyktų atgal į namus. Sese padovanojo šakotį, mama mano mėgstamiausių kvepalų buteliuką (Carolina Herrera Chic for Men), brendžio butelį, laišką nuo prosenelės, kuri nemoka rašyti, bet su kažkieno pagalba parašė labai nuoširdų sveikinimą. Jaučiausi kaip švęsčiau jubiliejų. Papasakojau mamai apie savo nesėkmes, gavau pinigų, kad pasigaminčiau naujus dokumentus ir galėčiau pragyventi bent jau iki algos. Po darbo nuvykau į policiją, pranešiau apie įvykį, kad nereiktų mokėti baudos už prarastus dokumentus ir kad, jei jie atsirastų, galbūt atgaučiau. Taip ir buvo parašyta, dėl galimos vagystės, nė žodžio nepagražinau. Vėliau grįžau į darbą, kur vyko jungtinis penkių žmonių, gimusių vasario mėnesį, gimtadienis. Iš pradžių neturėjau didelio noro gerti ir nerūkiau kaljano, nes ant lūpos turėjau puslelinę, nenorėjau apkrėst kitų. Vėliau kažkas kitus įtikino, kad galiu rūkyti ir nieko neapkrėsiu , pasirodo tai buvo tiesa. Na, tada drink drink, dance dance… Atėjo vėlyvas vakaras ir nusprendėme padaryti banalų “Harlem Shake”. Kas mane žino, aš nemėgstu tai, ką mėgsta visi, bet šį kartą ne tik, kad “pasirašiau”, bet ir pats norėjau ir rodžiau šiek tiek iniciatyvos. Filmuko metu sudaužiau tą šakotį, kurį gavau dovanų, pabuvau dar baliuje, prišnekėjau nesąmonių ir su draugais patraukėme į miestą. Draugai nupirko bare viskio butelį ir ten prasidėjo padauginimo stadija. Tarp kitko, gėreme “Piano Man” bare, kur lankosi nemažai pažįstamų. Atrodžiau iššaukiančiai, gal net gi labiau apgailėtinai, nes visas išsidarkęs, po visokių “harlemšeikų”. Pažįstami suprato, nepažįstami – ne visi. Buvo replikų, bet apsieidavau be pykčių. Ir kaip iš giedro dangaus išdyko viena mergina, kuri mane žinojo iš anksčiau. Nežinau kodėl manęs nemėgsta, galbūt skaito blogą, ar šiaip mėgsta tyčiotis iš žmonių, bet puolė mane įžeidinėti įvairiausiais žodžiais, vadinti valkata (tiek moralės, tiek materialia prasme). Nepamenu, ką jai atsakiau, bet parodžiau “faką” ir prašiau leisti tęsti gimtadienį. Braudamasis prie baro, keliems žmonėms išverčiau bokalus, paskui turėjau atpirkti. Su atpirkimu taip pat buvo problemų, nes barmenas nesiteikė pilti, nes pasirodžiau jam ne tik per girtas, bet dar ir nepageidaujamas. Specialiai pylė lėčiau, karts nuo karto nueidamas išgerti, mat barmeną irgi troškina (tai nebuvo Šaras). Vėliau, kieme prie manęs priėjo tos merginos, kuri manęs nemėgsta draugai ir pradėjo grasinti:
“Aš tave pakasiu gyvą, suspardysiu, užmušiu, aš turiu dachują pažįstamų, daug pinigų”
Nežinau, kodėl jis man tai sakė, tačiau aš jam atsakiau:
“{Vardas} {Pavardė}, susirask Facebook’e”
Keista, kad tokioje jaukioje vietoje subegėjau taip sunervuoti žmones. Tikriausiai kažko neprisimenu, nes nebūtų bet kas taip prikibęs be priežasties arba ta mergina pasakė ką nors, kad mane pamokytų. Čiupo draugai mane už skvernų ir ištempė į kitą barą. Jiems pakako proto nesivelti į konfliktą ir viską išspręsti be lūžių, o kas tą vakarą būtų sulaužytas, tai nebent aš, nes ėjau kaip spyruoklė.
Nuėjome į visiškai paprastą, neformalų barą. Prie baro pastėbėjau, kad atsegta mano striukės kišenė – pamečiau viską, ką turėjau. Kišenėje dar buvo likę gal 50lt ir namie buvau atsidėjęs 200 dokumentams. Smagu… Iš tos nevilties prisigėriau, nuogu bybiu trenkiau į bokso kriaušę, apsauginis išmetė lauk už nusirenginėjimą viešoj vietoj, o lauke išmesti buvo ir marozai. Penkiese. Vienas mažas, pats nagliausias, tiesiog reikalavo cigaretės. Daviau. Vėliau reikalavo bokalo, nedaviau. Tuomet apsikumščiavome ir man besvirduliuojant, jo aukštaūgis draugas pistelėjo taip, kad nesureagavau, dabar liko guzas. Norėjau pulti aukštąjį, bet pripažįstu – būtų mane sulesę, ne dėl to, kad jie penki, bet dėl to, kad mano kojos jau nebebendravo su manimi. Laimei, išlindo neaukštas, stambokas vyrukas, kuris stvėrė aukštą, įsikarščiavusį vaikiną ir tempė nuo manęs. Kol jis skyrė mus, aš turėjau piktų minčių – pribėgti ir “jungti” ilgą ar eiti namo, kol dar nevėlu. Grįžau namo, subegėjau nusiauti ir užmigau…
Istorija lyg ir linksma, tačiau linksmumas prasidėjo, kai suvokiau, jog neturiu jokio dokumento. Kaip bomžas. Pasiėmiau laisvą dieną, kad susitvarkyčiau viską nuo … iki. Pirmiausia nuvykau į universitetą dėl studento pažymėjimo, vėliau į migracijos tarnybą dėl laikino asmens tapatybės dokumento. Tuomet pasakė, kad reikia nutraukos. Lėkiau į Rimi fotkintis, tuomet labai apsidžiaugiau, kad užfotošopino pūslelinę, tikrai nustebino, kad nepatingėjo žmogus ir pasirūpino, kad turėčiau gražias dokumentines nuotraukas. Grįžęs į migracijos tarnybą, sužinojau, kad laikiną dokumentą gausiu tik kitą dieną – netinka, kitą dieną aš dirbu. Gražiai paprašęs, pakalbęjęs susitariau, kad suorganizuotų visus parašus ir štampus, kad turėčiau bent kažkokį dokumentą, man pasisekė. Sekantis taikinys – susitvarkyti teises. Nuvykau į Regitrą, į kitą miesto galą, sužinojau, kad laikiną dokumentą gausiu tuomet, kai atnešiu galiojančią sveikatosn pažymą. Nuvykęs į polikliniką, supratau, kad pažymą gausiu tuo atveju, jei atnešiu pažymą iš psichiatrijos ir priklausomybių centro pažymą, jog niekada nebuvau ten registruotas. Atitempiau pažymą, bet jau buvo per vėlu… Daktarai išėję… Šiandien kėliausi šeštą ryto vykau į polikliniką, laukiau eilėse, bet susitvarkiau… Na, tiek vargelio turėjau, atrodo galėčiau lyg ir atsipūsti, bet ne. Didžiausias galvos skausmas, kad vienai merginai, su kuria turėjome įdomią pažintį, “kai kas” vėluoja jau apie dešimt dienų… Taip, kad aš jau šiek tiek sunerimęs ir pasitikėjimas nebe tas. Na, tikėkiusi, ištversiu viską, grįš gyvenimas į vėžes, tik nežinau į kokias reikėtų , kad grįžtų… Tiek pamokų nepamenu kada turėjau. Pasimokykite iš mano klaidų, nereikės net žiūrėti holivudinių filmų apie pagirias Las Vegase, Tailande ar dar kažkur.