Šiandien į darbą važiavau vienas ir mašinoje visu garsu klausiau metalo, roko ir kitų dainų, kurios spėjo sugroti. Norėjau važiuoti kokią valandą (važevo kokę valandą), kad su visais pasidalinčiau gera nuotaika. Geriausias epizodas, kai klausiau George Harrison – Got My Mind Set On You taip garsiai, atrodė kolonėlės atitrankys kepenis ir man ir praeiviams. Laukiant šviesoforo, šalia stovėjo blondinės automobilis, vairuotoja rūkė ir stebėjo mane. Aš šokau ir gėriau jogurtą.
Kokia mano geros nuotaikos priežastis? Gal pavasaris? Gal įsimylėjau? Gal ne? Gal vis dėl to, man baigėsi mokslo metai. Oficialiai pabaigiau visus dalykus univere, atsiskaičiau viską, ką turėjau išeiti per keturis metus. Vakarykštis atsiskaitymas man lėmė, ar išlaikiau paskutinį egzą, ar lauksiu dar metus. Apibūdinu šansus, kuriuos turėjau išlaikyti ir kokia nuotaika mane slėgė:
įsivaizduokite, kad Olimpiados finale susitinka Lietuvos ir Jav rinktinės. (Jav, nes dėstytojas negailestingas, geras kaip žmogus, griežtas ir reiklus savo srityje). Varžybų laikas pasibaigęs, Lietuva (aš) pralaimi dviem taškais, o varžovai prieš mane prasižengė paskutinę sekundę metant iš tritaškio. Taigi, galimos baigtys: pataikau vieną baudos metimą ir pralaimiu. Pataikau du metimus ir išlyginu. Pataikau tris ir laimiu, šoku pergalės šokį nuogu bybiu lietuje, skleidžiu gerą žinią visam pasauliui, per plauką priartėju prie savo mažos svajonės – gauti diplomą, nuvežti į buvusią mokyklą, parodyti auklėtojui, parodyti mamai, kuri man vakar skambino 23 kartus, nes telefoną buvau palikęs darbe, o kai šiandien paskambinau, ji verkė, nes visą naktį nemiegojo, manė, kad kažkas nutiko jos gražiam peledžiukui. Gaila. Žodžiu, tęsiu pasakojimą apie varžybas.
Iš tikro maniau, kad nunešiu keturis lapus lygčių ir sumodeliuotą programą ir manęs pasigailės. (Tikėjaus, kad nesunkiai sumesiu visus metimus). Pamenat, kai per Olimpiadą Šiškauskas – taikliausias rinktinės metikas prametė visus tris baudos metimus lemtingu momentu? Taip, juk jaudulys, varžovo autoritetas, nuovargis, psichologinė įtampa. Panašiai ir čia.
Dėstytojas pradėjo tikrinti lygtis ir iškart rado klaidą. Taisyk. Taisiau ir ėjau prie dėstytojo, jis matė, kad gaudaus, bet norėjo išpešti maksimumą, kad baigęs jo dalyką, kažką atsiminsiu. Dabar drąsiai galiu teigti, kad moku spręsti diferiancialines lygtis, ko nemokėjau mokykloje, dabar moku, tik sunkesnes. Galėsiu nueiti į matematikos pamoką, mokytoja sakys dabartiniams mokiniams – štai, čia vyras, kuris daugiausiai kartų buvo pagautas nusirašant per matematikos pamoką, gal duodam jam kokią lygtį? O aš tik ras, dva tri ir yra, ir išspręsčiau.
Po gero trilerio, išlaikiau atsiskaitymą (egzaminą rašėme ketvirtadienį, bet po jo dar buvo galima atsiskaityti trečią – sunkiausią užduotį) ir norėjau lėkti, rėkti, švęsti vakare, bet dar turėjau grįžti į darbą užbaigti darbo dieną. Buvau nusiteikęs padirbėti valanda daugiau. Mašina buvau palikęs prie namo. Ten kur gyvenu. Ateinu, žiūriu: bleeeeeeeeeeeeeeet. Užkištas lapelis už stovėjimą. Man įpiso baudą… Tas jausmas, kai gauni baudą už stovėjimą savo paties kieme. Nu naaachui. Nuvykau į darbą ir skambinau nurodytu numeriu:
– Laba diena, radau lapelį, kažkas ten rašoma apie baudą už stovėjimą. Man atrodo pametėt, gal norit atsiimti?
– Laba diena, kaip suprast?
– {Tokioj ir tokioj gatvėj} prie namo, kuriame gyvenu ir prie kurio nėrra ženklo, yra tik kitoje pusėje, radau lapelį.
– Žinokit, mes neturime milijono ženklų, todėl vienas ženklas galioja visai zonai.
– Aš visada mašiną statau kieme, bet šįkart kieme visos vietos buvo užimtos, labai norėjau į tuoletą, tai palikau prie kelio.
– Reikia žiūrėti ženklus.
– Ženklus? Juk sakėt, kad neturit milijono ženklų, kur man žiūrėti? Be to norėjau į tuoletą, jei būčiau dar bent porą minučių uždelsęs, būčiau prisišikęs
Išgirdau kaip vyras pradėjo juoktis ir negalėjo susilaikyti. Vėliau liepė apsisukti, iš lėto išvažiuoti iš tos zonos ir paieškoti ženklo. Pasiunčiau jį geros dienos ir tęsiau darbus.
Išlaikytą egzaminą švenčiau be alkoholio, sėdėjau prie kompo ir tobulinau programavimo įgūdžius, mokiausi dirbti su Photoshop’u, nes dabar laukia nemažai darbų, kuriant svetaines, tai naujos žinios pravers.
Kolkas tiek naujų įspūdžių, vėliau žadu papildyti šį įrašą ir kelsiu turinį į viršų.
Ps. gavau baudą nuo 80 iki 140, bet nieko tokio, nes pastebėjau, kai man sekasi, tuo pačiu šiek tiek ir nepasiseka, tai tarsi atsvara, kad žinočiau, jog geri dalykai lengvai neateina ir reikia pasistengti, ir niekada neprarasti budrumo. 🙂