Pradėsiu nuo gyvenimiškos istorijos ir tik tada parodysiu savo kūrybą:
Vakar Vilniaus narkomanai mane antrą kartą „užgaudė ant varkės”. Pirmąkart, kai mieste pasiūlė Jack Daniels „pigiau”. Nusipirkau litrinę džiako bonkę už 40lt, o viduje buvo sojos padažas su vandeniu.
Vakar vyko kreipimasis į sąžinę. Plovykloj ploviau mašiną ir priėjo toks marozas su pachotke…
– Sveikas, žėk, gal tu gali pagelbėti. Va, su vaiku važiavom ir kuras baigėsi. Turiu keturis litus, reikia šešių, už dešimt užsipilsim ir važiuosim namo.
Norėjau siųsti nachui, bet pirmiausia pagalvojau apie vaiką, prisiminiau visus atvejus, kai man pačiam buvo kuras pasibaigęs, bet tuo pačiu metu dvejojau juo, maniau, kad eilinis „narkata” ir tegu pisa nachui su savo šešiais litais.
Tada jis tęsė savo hipnozę:
– Gal tau kas padės. Niekada negali žinoti…
Iš tikrųjų, tai buvo jo mindfuck’as, zoninė magija/hipnozė, kai kreipiasi į žmogaus vertybes, sukelia gailesį:
1. Tariamam vaikui
2. Sau pačiam („gal tau kas kada padės”)
O kita vertus, rimtai, gal man kas padės. Bet, kaip išmintis sako:
„Daryk gera taip, tarsi mestum į šulinį”, tai reiškia, kad darydamas gera neturi tikėtis atsako ir neturi jaustis gerai morališkai, nes patenkinęs savo ego irgi būsi negeras. Taigi, ką noriu pasakyti: visų pirma, gerai, kad neužjovė manęs, o gražiai paprašė, o antra – siųskit nachui tokius debilus, nusikaltėliai tobulėja, kuria naujas strategijas, veikia kartu su velniu. Nebe tie laikai, kai prieina ir prašo paskambinti. Nenustebčiau, jei pribėgtų ir sakytų:
– Greičiau, duokite telefoną, vaikas miršta, reikia greitąją iškviesti.
Tokiu atveju liepčiau išsikratyti kelnes ir nebetriesti į jas, parodyti vaiką, ar tikrai miršta ir tada parodyčiau pirštu į degalinę ir sakyčiau, kviesk iš ten.
Ps. supratau, kad mane apgavo po to, kai dar prie keturių žmonių priėjo, sakė, kad turi keturis litus ir trūksta šešių
Pamaniau, kad apie save rašyti nebeįdomu. Mokydamasis lemiamam atsiskaitymui, norėjau prasiblaškyti ir užsukau į vieną fetisho puslapį. Ten radau įdomią nuotrauką, kuri įkvėpė. Mėginu rašyti ekspromtu, o įkvėpimo šaltinį pateikiu žemiau:
Gulėdamas lovoje nebyliu žvilgsniu stebėjau ją stovinčią prie veidrodžio, kruopščiai besivalančią nuo savo veido prilipusią meilę. Gulėjau skaičiuodamas, nekantriai laukdamas, kada pagaliau ji išsinešdins. Neatsimenu, ką tuo metu skaičiavau, berods avis. Baltas avis.
Suskaičiavęs vieną avį, vydavau ją į priekabą ir uždarydavau, kad nepabėgtų. Tuomet eidavau atsivesti naujos avies, atvedęs, atidarydavau priekabą, įkeldavau avį, uždarydavau ir eidavau naujos avies. Laikas ėjo lėtai. Kai priėjau atsivesti aštuonioliktos avies, pamačiau, kad ji juoda.
„Ir ką dabar su ja daryti?”, pamaniau. Juk nedera jos kelti prie baltų, dar jai ką nors padarys, juk visos baltos, o ji viena juoda. Žinau! Reikia ją arba užmušti ir bus rami galva, arba nudažyti baltai. Rimtai, nudažysiu ir avys nieko neįtars. Nors ne. Iš tikro, man ji labiau patinka, nei baltos avys.
Juodos avies akys į mane žiūrėjo tokiu pat žvilgsniu, kaip aš žiūrėjau į merginą, nuo veido besivalančią meilę. Aviai buvo lygiai taip pat pochui, ką su ja darysiu, kaip man buvo pochui, kur ta mergina eis. Avis norėjo, kad greičiau viskas baigtųsi, nesvarbu – priskaičiuosiu ją prie visų, užmučiu čia ir dabar, nuvešiu į mėsos kombinatą ar uždarysiu fermoje. Man buvo pochui ar ta mergina eis namo, ar į darbą, ar pas savo mylimąjį.
Avį išgelbėjo merginos klausimas, pažadinęs mane miegantį atmerktomis akimis:
– Mes dar susitiksime?
– Kokiam tikslui?
– O koks turėtų būti tikslas, kad norėtum susitikti?
– Nemėgstu planuoti. Nuo dabar nebemėgstu ir skaičiuoti. Ir rūšiuoti. Nenoriu, kad kažkas jaustųsi atskirtas, įskaudintas ar nepilnavertis. Jeigu jausiu, kad tau susitikus su manimi bus ne blogiau, bet geriau, susitiksiu be jokios priežasties. Priešingu atveju ignoruosiu tave, tavo pačios labui.
Juoda avis apsiverkė. Norėjau verkti ir aš. Ne iš liūdesio, bet iš absurdo, sukausčiusio mane. Norėjau tiesiog juoktis, koks aš kvailas, kad esu čia ir su ja, kuri man nieko nereiškia. Savo moters niekada nevadinčiau avimi, o jei ji verktų, galėčiau tas ašaras ir nulaižyti. Žinoma, jei prieš tai nebūtų prilipusi meilė ant to paties skruosto, kuriuo tekėjo ašara