Važiuodamas į parduotuvę pajutau, jog man spaudžia batai, kuriuos pirkau vos prieš savaitę. Nusipirkus nespaudė, todėl svarsčiau, kas čia nutiko. Ar netikėtai paaugo, išpampo pėdos? Sunkiai tikėtina, bet įmanoma. Ar batai susitraukė nuo temperatūrų kaitos? Irgi įmanoma. Gal visada spaudė, bet man jie taip patiko, kad nejaučiau skausmo? Mažiau tikėtina, bet įmanoma.
Jei yra situacija, kur galimai yra problema, ten reikės ir sprendimo. Kaip pasielgti su batais? Priduoti? Aš tai sugebu, nesididžiuoju tuo, bet pastarąsias pirktas batų poras panešiojau ir pridaviau. Kartais reikia mažiau empatijos. Anksčiau nusipirkdavau, suplyšdavo batai ir nešdavau taisyti. Jeigu parduodama nekokybiška avalynė (kartais ir už +200 eurų), tai, jei yra galimybė priduoti, kodėl to nepadarius?
Nešioti arba išmesti. Na, arba priduoti. O gal į spintą? Tada susimąsčiau apie žmones, kurie nori turėti milžinišką spintą rūbams arba papildomą atskirai vien batams. Kas slypi po visu tuo? Jei bus spinta pilna batų, kokia tikimybė, kad apsiausi kiekvieną porą? Jeigu labai nori – viskas įmanoma. O kokia tikimybė, kad pamačius naują porą parduotuvėje, tau jos nereikės? Tai turėti daug batų yra tavo privalumas ar vis dėlto – trūkumas?
Aš pats dar neišmokau to, bet norėčiau visko turėti po nedaug, bet geros kokybės. Pvz. vieną ar dvi poras batų. Nedaug, bet labai gerų, patogių, kad patiktų man ir aplinkiniai atkreiptų dėmėsį. Turėdamas pilną spintą jausčiausi negerai ne tik dėl to, kad jų nenešioju, bet ir psichologiškai stabdyčiau save, jei norėčiau įsigyti naujus – juk turiu pilną spintą.
Panašiai yra ir su kitais dalykais, ne tik batais. Pvz. rūbais ar net draugais. Kartais reikia išmesti tai, kas jau praeitis ir nebeturi nieko bendro su dabartimi ir juolab ateitimi. Geriau mažiau, bet geriau.