Statistika ir faktai teigia, kad maždaug pusė porų išsiskiria. Kodėl taip yra? Ar vis dar gyvename laikais, kai žmonės tuokiasi iš reikalo ar paskaičiavimo? Juk buvo laikai, kai jaunavedžiai gaudavo būstą, o viengungiai tapdavo apmokestinami ir mokėdavo viengungio mokestį. Kaip sakant, botagas arba pyragėlis. Žinai, žmonėms reikia paskatinimo, spyrio ar kepštelėjimo, jeigu patys dvejoja, o šiais laikais kaip tyčia madinga dvejoti. O kodėl ne? Kas mums jauniems?
Iš tiesų, žmonės nebėra tokie naivūs maksimalistai, įvertina riziką, kad visgi, nors ir labai myli, bet gali tekti išsiskirti, todėl vis daugiau tiek merginų, tiek vaikinų stengiasi dar iki santuokos įsigyti būstą, kad nenusisekus santykiams turėtų kur gyventi. Tai ne tik savotiškas saugiklis, bet ir rimtas faktorius santykiams, kai gali labiau koncentruotis ne į materialius dalykus, bet į pačius santykius. Žinoma, pasitaiko žmonių, kurie per daug negalvoja apie ateitį ir neapsikrauna dalykais, kurie galėtų būti.
Jauni žmonės mėgsta akcentuoti abejingumą religijai, retas trykšta noru tuoktis bažnyčioje, mažėja krikštynų skaičius, populiarėja „baby shower’iai”, kitaip tariant – pamažu, bet laikai keičiasi. Šiais laikais labiausiai pastebimas pokytis plika akimi – tai išaugęs jaunavedžių amžiaus vidurkis – žmonės tuokiasi vėliau, tokiu būdu siekdami atrasti tą vienintelį žmogų, sukaupti „kraitį” arba pasirūpinti kažkokiu saugumu, kuris dažniausiai būna santaupų ar nekilnojamo turto pavidalu arba klajoja, „išsilaksto”, ieško savęs. Visa tai reikalauja laiko.
Įprastai rimtesnės partnerio paieškos prasideda maždaug trisdešimties, todėl neveltui žmonės taip bijo šio skaičiaus. Galima pamanyti, kad pilnametystė prasideda ne aštuoniolikos, ne dvidešimt vienerių, o būtent trisdešimties, kai nori nenori pradedi mąstyti ir skaičiuoti. Kai tau pradeda grėsti tos pačios grėsmės, iš kurių kažkada ėmė juokas, kaip kad: plikimas, pražilimas, plaukų slinkimas, kitokia medžiagų apykaita, stipresnis pachmielas ir panašiai. Kiekvieni metai gali būti patys geriausi, viskas priklauso nuo tavęs paties, o kai kurie dalykai su metais yra neišvengiami, todėl priimsi save koks esi arba jausies nepilnavertis.
Kodėl tiek daug visko prirašiau, o dar nieko nėra apie seksą? Jau galėjo ir pabosti. Pradžioje minėjau, kad skirasi beveik pusė porų. Parašiau keletą užuominų, kodėl apskritai žmonės susieina į poras: baimė likti vieniems, iš paskaičiavimo, dėl visuomenės spaudimo, dėl statuso. Žinoma, būna ir porų, kurios susituokia iš meilės ir nugyvena visą gyvenimą, bet jų yra tiek mažai, kad apie jas kuriami filmai ir serialai. Realybė tokia, kad visgi, kasdien turi dirbti su savimi, šlifuoti savo asmenybę, o jeigu esi santykiuose, dar turi dirbti ir vardan santykių.
Kas santykiuose svarbiausia? Anot psichologo Tilviko (turi podcastą Tilviko lizdas ir kalba daug apie santykius), santykių piramidė susideda iš tokių dalykų: Bendros vertybės, Tarpusavio ryšys, Sex drive ir būtent tokia tvarka, bet ne atvirkščiai, nes priešingu atveju tai virsta toksiškais santykiais, draugais su benefitais arba tiesiog įsigyji naują priešą, ką nors įskaudini ar lieki įskaudintas pats. Ne viską paėmiau iš Tilviko, iš jo pasiskolinau tik piramidės subjektus, nes visai tam pritariu. Visgi, šiandien kalbėsiu ne apie vertybes ar ryšį, bet būtent apie sekso svarbą santykiuose.
Seksas – nėra svarbiausias dalykas santykiuose, bet jis kaip ir pinigai – užtikrina saugumą ir santykių tvarumą. Tai nereiškia, kad, jeigu partneriai turės nepriekaištingą laiką kartu – nė vienas iš jų nenorės būti neištikimas. Jeigu jie nesikalbės, jeigu neturės bendrų vertybių, jiems norėsis bendrauti, dažniausiai, kaip tyčia – su ta lytimi, kuri juos traukia. O, jei bendravimas labai nuoširdus, gali užsinorėti ir apsikabinti, ir pasibučiuoti ir visko paskui gali būti.
Ties šia vieta galima sakyti, kad baigėsi įžanga ir dabar prasideda sudėtingiausia dalis. Seksas yra toks klampus ir pražūtingas dalykas – kaip stipriausi narkotikai ar pelkė. Nėra jokio universalaus recepto, kuris garantuotų, jog pasimylėjęs jausies laimingas. Tai turi daugybę variacijų. Pačių įvairiausių. Padaręs milžinišką kiekį apklausų ir interviu, anonimiškai pasidalinsiu įvairiosiomis nuomonėmis. Nėra gerų, blogų, geresnių ar blogesnių nuomonių, jos – tikros. Tikrai pasitaiko žmonių, kuriems tai tik fizinis poreikis, kuriems nesvarbu kaip ir su kuo. Tikriausiai jie galėtų vykdyti profesionalią individualią veiklą suaugusiems skirtoje industrijoje, bet visgi – tokių labai mažai. Pasitaiko žmonių, kurie turi labai mažai patirties ir tai laiko siekiamybe. Bendrai – tai yra visuomenės problema dėl kurios kaip pasekmę turime pernelyg seksualizuotą žmogaus kūną, į kūrį žiūrima kaip į objektą. Įprastai – seksas yra ieškojimas arba susikaupusių jausmų fizinė išraiška. Ieškojimų dalis ir yra klampiausia ir klastingiausia.
Vieni žmonės teigia, kad gali iškart pajausti, ar tas žmogus skirtas jiems. Pvz. pasibučiavus 3 sekundes, gali nuspręsti „yra chemija”, „yra vibe’as” ar ne. Tokiu atveju žmonės nemažai atima iš savęs, nurašo daug potencialių galimai tinkamų žmonių, bet tai yra jų būdas atsirinkti ir galima tikėtis, kad jie žino ką daro ir galiausiai savo tikslą pasieks. Yra žmonių, teigiančių, jog aistrą, trauką, tą vadinamą magiją ar chemiją pajuto tik po kokio 10 – to karto, kai iki tol buvo daug nesėkmių, atsiradusių dėl alkoholio, kuris buvo vartojamas įtampai nuimti, dėl įvairiausių techninių nesklandumų, nesugebėjimo atsipalaiduoti, jau minėto ryšio nebuvimo ar dėl to, kad tai buvo daroma per anksti.
Nėra tinkamo laiko, kuris nurodytų, jog dabar jau nėra per anksti ar vėlai. Įprastai, geriausias ženklas, kad metas mylėtis – kai du žmonės jaučia malonų šiurpą, virpuliukus, vienas kitu pasitiki, neskuba, nedaro, kas kitam nepatinka. Deja, tai būna labai retai, nes visgi – tokie laikai, kai visi daug dirba, mažai laisvalaikio, susitinka pavargę, apsikrovę mintimis, emocijomis, sunku maksimaliai atsipalaiduoti, o dar tas overthinkinimas, kai galvoji, ką galimai galvoja kitas. Kitaip tariant, užuot buvę kantrūs ir išlaukę patogios akimirkos, kuri patogi abiems, žmonės stengiasi kurti progas, daro lengvą spaudimą, kad kuo greičiau permiegotų, nes tai tapo savotiška, neoficiali priemonė iš tikro susipažinti ir paklausti savęs „nu, o kas toliau?”. O po pirmo karto sprendžiama, patiko/nepatiko, buvo vibe’as/nebuvo, todėl nemažai žmonių nustoja bendrauti vos tik pradėję dėl kelių priežasčių. Pirmiausia – dėl nesikalbėjimo, nesakymo, kas jiems patinka ar nepriimtina. Nors anoniminėje apklausoje dauguma žmonių atsakė, kad informuotų savo partnerį, jei jiems kas nors nepatiktų, tačiau psichologai su tuo nesutinka. Viena yra atsakyti apklausoje, kita yra sureaguoti situacijoje. Realybė tokia, kad žmonės nenori įskaudinti kito, yra pernelyg empatiški ir galimai ne patį maloniausią pirmą seksą vos ne atkenčia su mintimi, kad daugiau su tuo partneriu niekada nebesusitiks, nes „yra iš ko rinktis”, „nepakeičiamų nėra”, „who’s next?”. Yra žmonių, kurie susipažįsta, vienas kitam patinka kaip asmenybės, bet vienas kitam nieko nejaučia. Tiesiog jaučiasi pernelyg panašūs, bet yra pasirengę laukti, eksperimentuoti ar randa kitų veiklų, kaip pakeisti seksą, nes jų vertybės ir ryšys nurungia paskutinę piramidės dalį. Seksą palieka kaip reprodukcinę funkciją, bet tai taip pat gali būti kliūtis santykiams. Kartais trauka netikėtai atsiranda, o kartais perauga į didelį tabu, ypač, jeigu tarpusavio bendravimas yra visiškai atviras. Kaip dealina poros, kai abu partneriai turi didelį sex drive’ą, bet jų poreikiai skirtingi? Tarkim abu mėgsta dominuoti, rodyti iniciatyvą, tačiau kitam nepatinka, kad jam kandžiotų ausį ar spaustų į paklusniojo rolę? Čia psichologų nuomonės išsiskiria. Vieni teigia, jog apskritai fetišai yra ilgalaikė kompleksų pasekmė, kai dėl tam tikrų nuoskaudų bandoma atsigriebti lovoje. O dar kai tie fetišai nesuderinami, kyla dar daugiau dilemų – turi apsimetinėti, eiti į šalį, kentėti, versti kitą daryti, ko nenori, kas jau yra prievarta? Ar prieskoniai intymiame gyvenime yra rimta priežastis mesti santykius, jei ne viskas yra tobula? Ar ta tobulybė pastobi ar tik laikina užgaida? Ar neprarasi idealaus partnerio? Kiti mano, jog partneriai turėtų elgtis taip kaip nori, jokiu būdu nesitikėdami iš kito, kas nepriimtina, o dar viena dalis teigia, kad visi santykiai be išimties yra prisitaikymas. Kad negali viskas 100% patikti. Kad visada atsiras tam tikrų niuansų, kurie vienaip ar kitaip nepatiks, o partneriui kaip tyčia jų norėsis, nes uždraustas vaisius skaniausias ar bent jau jo norisi, ar mintys apie tai gundo, jaudina, vilioja.
Kaip reiktų elgtis tokiose situacijose? Ar verta kalbėti sekso metu, ar reiktų kalbėti atvirai, net jei tai įžeistų partnerį? O gal geriau susitarti iš anksto? Gal pakalbėti po visko? Nesvarbu. Jokio skirtumo. Svarbiausias dalykas – nedaryti nieko, jeigu nenori. Jei bus trauka, aistra, abu norės, vienas kitą jaudins ir trauks – tuomet neliks jokių klausimų, jokios mechanikos, vien aistra, kai viskas vyks savaime. Įprastai po tokio bendravimo žmonės puikiai sutaria ir išėję iš miegamojo. Tai atsiranda iš stipraus ryšio, pasitikėjimo, saugumo jausmo ir žinojimo, kad tavo partneris nepradings.
Ar verta pergyventi, jei seksas buvo nesėkmingas? Pasitaiko atvejų, kai vyrui nestovi, per greit baigia. Kaip tyčia – dažniausiai santykių pradžioje. Tai yra psichologiniai dalykai, atsirandantys dėl psichologinės įtampos ar nepalankių aplinkybių. Visgi, visos poros daugiau mažiau yra su tuo susidurusios ir tokiais atvejais nereiktų nieko kaltinti – tai absoliučiai normalus dalykas. Lygiai taip pat moteris gali nenorėti vyro, nes jis jos tiesiog netraukia, bet galimai netraukia tik tą akimirką. Prieš bandant surasti idealų seksą, svarbu ne tik pajausti partnerį, bet ir kantrybė. Niekas nevyksta per dieną. Geriausi dalykai kaip ir vynas – brandinami.
O kartais ir įvyksta! Gali turėti nuostabų one night standą, kurį norėsi pakartoti, nes jis buvo geriausias dalykas tavo gyvenime! Bet, kadangi tai one night standas – tu jo nekartosi, dėl to tai ir galimai buvo geriausias dalykas, nes daugiau nenutiks. Tai bullshit. Nėra geriausių/blogiausių, bet žmonės nori turėti parengtas paruoštukes, kad atsakytų, kas buvo geriausia, blogiausia, koks mėgstamiausias patiekalas ar muzikos grupė. Tiesiog – patogu turėti atsakymą po ranka. Kartais visai gerai ir išsitatuiruoti, kad nepamirštum.
Tiesa, kas nutinka greitai, dažniausiai greitai ir pasibaigia. Ir taip pikta, kad turi sėkmės scenarijų ir bandai jį pritaikyti vėliau. Kartais net ne su tuo žmogum.
Nėra vieno scenarijaus ar recepto. Seksas – tai šeimos židinys, kuris sušildo tėtį ir mamą. Jei židinys užges, mamai bus šalta, paskui ieškos, kas sušildo, o tėtis iš namų išneš paskutinius degtukus. Labiausiai nuo to nukentės vaikai, jeigu tokių bus. Todėl nėra jokių taisyklių, bet logiška, kad, jei nenorėsi kūrenti židinio – tai ir nesituoki. Geriau gyventi šiltai ir patogiai. Gerai ugniai užkūrenti reikia arba kantrybės, arba labai gerų įgūdžių. Beje, kai šilta, tada ir šventės kitokios, ir namuose norisi būti, eglutę puošti, gerti karštą vyną, pakuoti dovanas. Kai namie šalta, norisi kažkam skleisti gėrį, nes tokie jau tie žmonės, iš prigimties jie geri, nori daryti gerus darbus, bet dažniausiai ten, kur šilta, nežinau kodėl.
Moralas – nesipiskit su žmonėmis, kuriems nejaučiate ypatingo ryšio, šiurpuliukų, kai paliečia koją, kai būna nuobodu bučiuotis ar, kai būni su žmogumi ir galvoji, jog daugiau niekada nebesusitiksi. Ne dėl kito žmogaus – pirmiausia dėl savęs. Nebent esi „mechano” mėgėjas, visada važiuoji manual rėžimu ir tau geriau svetimas kūnas ar ranka nei savo, bet apie tai nereiktų pernelyg garsiai pasakoti.
Jaunystėje mes norime visiems patikti, o vėliau vis rečiau randame tuos, kurie patinka mums