Tobulų porų nebūna ir pykstasi visi. Dažniausiai konfliktai kyla, kai kažkuris vienas arba abu žmonės jaučia nepasitenkinimą arba akivaizdžiai nesutinka su kito nuomone. Dažniausios priežastys, kodėl parneriai pykstasi yra šios:
1. Prastas seksas arba jo nebuvimas. Įprastai žmonės pradeda rečiau mylėtis, o galiausiai nustoja tai darę tarpusavyje ir galimai dairosi į partnerius iš šalies, nes pora turi pernelyg daug neišspręstų buitinių problemų. Pvz. per daug dirba, nerodo partneriui dėmesio. Kartais problemos būna dar gilesnės, pvz. vienas iš partnerių vengia intymių temų, kai tuo tarpu kitas vien tik apie tai ir galvoja. Taip pat pasitaiko, kad kuris nors partneris intymiomis akimirkomis tikisi daugiau, kas kitam galimai nepriimtina arba turi slaptų fantazijų ir mano, kad jų negalima įgyvendinti su savo partneriu dėl kokių nors priežasčių, pvz. mano, kad tai būtų nepagarbu. Kartais seksualinis apetitas dingsta dėl pavydo, nepasitikėjimo, įtarimų dėl neištikimybės ar pasitaikiusių neištikimybės atvejų. Taip pat dažna sekso nebuvimo priežastis yra higiena arba apsileidimas. Pvz. jeigu partneris nesiprausia, neprisižiūri, turi daug viršsvorio, mažau juda. Taip pat gali būti monotonija, romantikos trūkumas, įžangų nebuvimas. Tas pats per tą patį pabosta, taip pat trauka gali dingti, kai abu jau žino, kur tai nuves ir mintyse žino visą galimą scenarijų. Geriausias būdas tai spręsti – mėginti kalbėtis.
2. Buities problemos. Tai ne pavienės, bet nuolatinės problemos, kai nekreipiama dėmesio į pastebėjimus, pvz. ne vietoje padėtas puodelis, numestos kojinės, plaukai kriauklėje ir t.t. Problema įgauna pagreitį, kai vienas pradeda priekaištauti kitam arba kerštauja „aš padariau taip, nes tu padarei taip”. Sprendimas – dialogas, kartu leidžiamas laikas tvarkantis.
3. Finansai. Santykiuose negalima piktnaudžiauti pinigais, manipuliuoti įtaka ar stengtis išnaudoti kitą. Geriausia, kai dirba abu arba pinigai planuojami atsakingai, nesant išnaudojimo, gyvenant pagal savo piniginę. Pvz. planuojant keliones protingai, „ne iš paskutiniųjų”, kad nereikėtų „lįsti” į skolas. Geriausia, kai išlaidomis pasidalinama arba jos aptariamos iš anksto.
4. Vaikai. Daugiausiai streso sukelia nesutarimai dėl vaiko auklėjimo, dėl vaiko bendravimo su tavimi, dėl vaiko bendravimo su partneriu, dėl vaikui skiriamo laiko. Tai nėra nesvarbus punktas, tiesiog paminėtas ketvirtoje vietoje, nes likusios priežastys egzistuoja ir be vaikų.
Labai svarbu žinoti, jog santykiai skirti vienas kitą papildyti, o ne užgožti ar savintis. Dažniausiai santykiai tampa toksiški, kai vienas, turintis vidinių neišspręstų konfliktų, kompleksų, užimtumo ar dėmesio sutrikimo problemų ima reikalauti kito prisitaikyti, bando riboti savirealizaciją ar priekaištauja dėl to, kad kitas kažką daro, bandydamas susikurti laimę. Pastebėjus ženklius vertybinius skirtumus, reiktų nebijoti inicijuoti taikų pokalbį, kad išsiaiškinti, ar jūsų vertybinis pagrindas yra panašus. Galbūt jūs esate visiškai skirtingi žmonės, skirtingai matantys pasaulį ir kuo anksčiau tai išsiaiškinsite, tuo greičiau užkirsite kelią nelaimingiems santykiams, taip sutaupydami laiko ir resursų.
Konfliktai gali būti naudingi
Įprastai žmonės diskutuoja, keičiasi nuomonėmis, požiūriu, taip leisdami kitam suprasti, kaip jaučiasi patys, kaip suvokia aplinką ir suvokia partnerio vidinį pasaulį. Jeigu kažkuris vienas iš partnerių vengia diskusijų, apsimeta, kad nesupranta apie ką vyksta kalba arba dėsningai nukreipia temą į nereikšmingus dalykus, galimai po tuo slypi noras užgožti kitą arba „užlipti ant galvos”, t.y. noras į santykius įnešti chaosą, kuris būtų palanki terpė manipuliacijoms ir intrigoms. Taip nutinka, kai tarp partnerių yra didelis vertybinis skirtumas, egzistuoja skirtingas požiūris į tarpusavio supratimą, pagarbą ir bendrą ateitį. Įprastai, tokie santykiai būna pasmerkti ir laimės neatneš nė vienam. Partneriai bus priversti apsimetinėti, meluoti, juos vienijančios temos galimai bus neapykanta kitiems, truks tarpusavio supratimo, jie nesijaus savimi, turės savivertės problemų, seksualinis gyvenimas bus skurdus arba traukos nebus visai, egzistuos didelė neištikimybės rizika ir santykiai bus ne tik labai pažeidžiami iš šalies, bet apskritai jie bus labai trapūs ir paremti labiau prisirišimu nei meile. Ar įmanoma juos išgelbėti? Taip.
Pirmiausia, turime suvokti, kad už savo jausmus esame atsakingi patys. Mums lengviau dirbti su savo mintimis nei būti priklausomiems nuo likusio pasaulio pasisakymų ar pastebėjimų. Pavyzdys: jeigu du draugai pradeda sportuoti sporto klube ir abu neteisingai daro pratimą, o pro šalį ėjęs treneris jiems išsako kritiką, vienas gali įsižeisti, pasijusti sumenkintu, o kitas gali apsidžiaugti, kad nepatirs traumos, žinos, kaip nereikia daryti ir jausis iš dalies patobulėjęs. Žinoma, nereikia atmesti fakto, kad treneris gali būti nekompetetingas ir apskritai patarimą ar pastebėjimą pasakęs žmogus apskritai gali nebūti treneris, o tiesiog žmogus pasakęs, ką pats girdėjęs. Taip pat ir santykiuose. Jeigu girdite tai, kas jus žeidžia, reiktų paklausti savęs, kodėl tai sakoma. Ar todėl, kad kitas žmogus dėl to jaučiasi nemaloniai, ar nori pasakyti, kas nepatinka su mintimi, kad jūs taip pat pasisakytumėte ir abiems būtų geriau, ar taip sako, kad jus įskaudinti, sumenkinti, kas savaime suprantama, menkina patį kitą žmogų ir tai būtų dar vienas signalas, vertas apgalvojimo, ar jums reikia tokio žmogaus.
Tai, ką reikia daryti, jei santykiai konfliktiški?
1. Paklausti savęs ar bandai pakeisti kitą. Jei taip – liautis tai daryti. Žmogus pasikeis, jei pats to norės ir tai vyks labai lėtai. Darant spaudimą kitam, tai gali būti suprasta kaip savęs išaukštinimas ar laikoma savanaudiškumu (kas nėra blogai, tačiau dažnai bandoma tai panaudoti prieš žmogų, jeigu jis turi problemų su saviverte). Įprastai, jei kitas žmogus peržengs savo vertybių ribas, nusileis ir dėl tavęs pasikeis – didelė tikimybė, kad pasijaus blogai, o tu nebūtinai pasijausi gerai arba pasijautęs blogai gali nesustoti daryti spaudimo partneriui ir pradėsi jį spausti kitais reikalavimais.
2. Paklausti savęs ar partneris nori, jog tu pasikeistum. Jei taip, turi nubrėžti ribas. Riba reikš, ką padaręs pasijausi blogai. Jei partneris sąmoningai spaus tave peržengti ribas, gali būti, kad tam nebus galo, po vieno reikalavimo atsiras kiti ir viskas, ką bedarysi, bus blogai. Kitaip – pajaus, kad tu neturi vertybių ir paprasčiausiai tavęs negerbs, gali pradėti elgtis kaip su skuduru, prisidengdamas tuo, jog nori tau gero. Kaip ir minėjau prieš tai – žmonės keičiasi tik, jei patys to nori, giliai pasąmonėje įvertinę ar jiems patiems to reikia. Jei pasikeisi dėl kito žmogaus ir jausies nelaimingas, patikėk, kitas žmogus irgi dėl to laimingesnis nesijaus.
3. Kompromiso ieškojimas. Jei gali keistis neperžengdamas savo nustatytos vertybių ribos, iš dalies tu neišsižadi savęs, neprarandi savigarbos ir pagarbos. Jeigu kitas žmogus taip pat kažką pakoreguos savo gyvenime, tai gali būti abipusė nauda. Iki tol, kol nė vienas nesijaučia blogai ar svarstyklių pusė nėra ženkliai persveriama į vieną ar kitą pusę. Gali būti, kad tik viena pusė kažko atsisako iš dalies, o kita nesikeičia, žinoma, jei tai tenkina abu.
4. Jeigu kompromisai netinka, dar ne viskas prarasta. Išsikeli sau konflikto ribas. Jeigu nė vienas nenori keistis, supranta, kad konfliktas neišvengiamas, bet yra kaip yra, tuomet reiktų bent jau turėti konflikto ribas. Pvz. jeigu grįžti vėlai ir tavo antra pusė pikta ir žinai, supranti, kad kitaip būti ir negali, tačiau gali su tuo susigyventi, tai, nors ir blogai, bet tavo konfliktinė riba neperžengta. Bet, jei grįžti namo ir žinai, kad jeigu tave pasitiktų su kočėlu ar keptuve rankoje ir tie įrankiai būtų skirti ne maistui gaminti, o kažkokiu būdu tave paauklėti – tai galėtų būti riba, po kurios žinotum, jog ramia sąžine gali pradėti santykių nutraukimo procesą.
Ką daryti, kad gyventi laimingai ir nekonfliktuoti?
Niekas neišspręs tavo problemų, tik tu. Nepadės nei psichologai, nei burtininkai, šamanai, egzorcistai. Nei alkoholis, nei vartotikai. Viskas bus taip, kaip bus sudėta tavo galvoje. Ką turi padaryti su savo galva?
Susirašyk arba apgalvok, kokie dalykai tau neleidžia džiaugtis. Kada sutrinki, jautiesi nesaugiai, kas tave varžo. Paklausk savęs, kiek tau svarbus esi tu ir kiek svarbu, kad kiti tave priimtų. Esminės klaidos – žmonės nori patikti kitiems ir dažnai didžiuojasi „aš sutariu su visais”. Tai reiškia vertybių ir ribų neturėjimą. Manipuliavimas empatija kaip vertybe – deklaruodami, kad kitus supranta ir užjaučia nori sukurti įspūdį, jog yra geras žmogus. Ir blogiausia yda dėl ko žmonės yra nelaimingi ir pažeidžiami – noras būti geru žmogumi. Kaip ir minėjau, visiems geras nebūsi. Jeigu pasirinksi šeimą – atsisakysi draugų. Jeigu pasirinksi draugus – mažiau tavęs liks šeimai. Atsisakyk sąvokos būti geru žmogumi. Pasirink aukso viduriuką, nenerk į kraštutinumus, būk atsakingas už savo laimę. Kitaip tariant, taip, suprask teisingai, gyvenk taip, kaip tu nori, jauskis laimingas ir kitiems tavęs reikės. Su laimingu žmogumi niekas nenorės konfliktuoti, nes kam laimingam žmogui apsikrauti? Laimingas žmogus pasirinks tai, kas jam geriau, maloniai paaiškins kitam, kad su juo nepakeliui, nors galimai kitas žmogus yra geras žmogus ar taip save pateikia. Žinodamas savo vertybes ir ribas išmoksi ne tik neužsileisti ant galvos, bet ir geriau pažinsi save. Galėsi nuolat perbraižyti savo vertybių žemėlapį, išmoksi atpažinti kitų žmonių ribas, tapsi pagarbesnis žmogus, labiau vertinsi save ir žinosi, kas daro tave laimingu ar liūdina. Galbūt tai atsilieps tavo įpročiams, gyvenimo būdui ir tiems patiems santykiams. Ir svarbiausia – nekaltink kitų, kiti nėra atsakingi už tavo laimę. Visada gali išsiskirti, susirasti naują aplinką, kuri tave priims, pakeisti darbą ar inicijuoti pokalbį, aptarimą. Nebijok kritikos. Pasverk – ji pagrįsta ar šlamštas. Jeigu pagrįsta, kam ji naudinga – tau, kitam žmogui, aplinkai ar jums abiems? Nebijok sau kelti klausimų, venk pasiteisinimų, o atsiprašyk ne žodžiais, o darbais arba sukurdamas pasitikėjimą ir stenkis jo neprarasti. Žmones nuvilti labai paprasta, o susigrąžinti pasitikėjimą labai sunku, bet įmanoma.
Sėkmės.