Praeito penktadienio laukiau ilgiau nei mėnesį laiko. Juk buvo nepakartojamas festivalis GaDi’11.
Galiu pasakyti, kad viskas praėjo daugmaž sklandžiai, galbūt geriau nei tikėjausi.
Festivalio metu ir po jo internetiniuose naujienų portaluose pasirodė įvairūs pranešimai apie
sužalotus žmones. Man tai nesukėlė per daug emocijų, šiame įraše stengsiuos viską papasakoti apie tai, ką mačiau savo akimis, kaip rengiausi festivaliui, ko tikėjausi ir kaip viskas gavosi.
Iš pradžių norėjau surinkti nepakartojamą draugų kompaniją, apsirengti kokiais nors teminiais rūbais, tris dienas linksmintis, klausyti muzikos, fotografuoti gamtą, girtus žmones, savo automobilyje užsileisti balkanų muzikos ir šokti su sava “chebra”. Ekonomine prasme, norėjau patirti kuo daugiau malonumų, kuo mažesniais kaštais. Planavau surinkti pakeleivius, kurie sumokėtų už kelionę. Kaip visada išsikėliau minimalius reikalavimus. Šį kartą tai nebuvo vienos nakties nuotykis, o kur kas paprasčiau.
Norėjau saugiai nuvažiuoti, saugiai grįžti, nieko neprarasti, nepažeisti sulaužytos rankos.
Likus dvies dienoms iki festivalio, žinojau, kad vyksiu tik su vienu draugu – Alfa.
Socialiniame tinklalapyje “Facebook” festivalio grupėje susiradau žmones, kurie pažadėjo nakvynę,
susiradau pakeleivius, kurie žadėjo mokėti 10lt už kelionę.
Pirmąją dieną nusprendėme būti apsirengę šventiškai – aš su Bob Marley marškiniais, mano draugas – odinėmis kelnėmis, marškinėliais su kaukole ir latekso skrybėle su užrašu “Bad Boy”.
Tai buvo ne itin pavykęs sprendimas, nes pirmą dieną pylė kaip iš kibiro. Likome sulyti, pavaikščioję po festivalio teritoriją ieškojome tinkamiausios vietos. Patiko prie visų scenų. Prie didžiosios scenos įspūdį paliko grupė, kurios atlikėja ant galvos turėjo raudoną vainykėlį, prie palapinių miestelio esančios scenos nuotaiką pakėlė ir savo nuoširdumu sužavėjo kraštiečiai – repo grupė “Siūvykla”, electro stag’as taip pat buvo ypatingas. Festivalio nuotaiką kėlėmės savo atsivežtu alumi skardinėse. Galiu pasakyti, kad tai buvo nevykęs alus. Geriau išgerti keletą alaus bokalų bare,- šalto su angliarūgšte, nei vežtis iš namų. Gerokai išgėrę ir permirkę aluje, nusprendėme ieškoti merginų arba kitaip tariant, palapinės nakčiai, nes patys jos neturėjome, kaip ir miegmaišio, o mergina, kuri buvo žadėjusi mus priimti – “sustūmė”. Nieko tokio. Radome vienas merginas, radome kitas, radome pažįstamas. Gavome pasiūlymą miegoti pankų palapinėje, kuri naktį buvo sutrypta ir sudaužyta pušies šaka. Dalį nakties leidome su merginomis mašinoje, vėliau nusprendėme, kad mažai vietos, leidome joms eiti į sav palapinę… Pliaupiant lietui, ėjome pirkti arbatos. Nežinau kaip mums pasisekė, bet gavome gal puslitrį arbatos su medumi už du litus, ji mus gelbėjo nuo šalčio. Vėliau užmigome, aš priekyje, draugas gale… Ryte pabudom žiauriai sušalę… Žiauriai… Ypač kojos… Taip buvo šalta, kad nežinojau, ką pirmiausia daryti… Kaip atlikti gamtinius reikalus… Gulėdamas sumasčiau planą… Prisiminiau, kad bagažinėje yra seno draugo Aivaro tėčio “tapkės”…
Išlipau basas, apsiaviau “tapkes” ir šaltis dingo. Teko kažkur girdėti, kad jei šalta kojom, tai šalta ir visam kūnui. Sušilęs nusprendžiau gelbėti mirštantį draugą, jis kaip ir aš įvairiausiais būdais bandė šildytis kojas – kišo į striukės rankoves, įkišo į latekso kepurę, apsivyniojo skara. Mano vienas išradingiausių būdų buvo toks: nuo sulaužytos rankos nusivyniojau elastinį binta, kuris prilaikė riešą, kad nejudėtų ir apvyniojau kojas 😀 Neišdegė.
Ok, nukrypau nuo temos… Sumasčiau sušilti. Nuėjau į palapinių miestelį, kuris atrodė kaip po karo, džiaugiausi, kad visgi likome miegoti mašinoje, kad vienintelė padaryta klaida – nepasiėmiau kaldros. Daugiau viskas buvo tobula. Pasišildžiau prie laužo ir nuėjau draugui nupirkti kavos… Tada ir prasidėjo…
Prie kioskelio siautėjo kažkoks blondinas, garbanotais plaukais, kurie iš prigimties turėtų būti ryžoki. Kibo prie žmonių ir klausinėjo kiek turi pinigų ar turi narkotikų, ar nori, kad jis peiliu paglostytų šonkaulius. Aš neatrodžiau pakankamai agresyviai – rastamano rūbai: spalvoti marškiniai, labai plačios kelnės, tapkės ir sulaužyta ranka. Viskas, kuo būčiau galėjęs jį nustebinti, nebent smūgiu iš kelio į nosį arba vienu tiesiu smūgiu per kojas, daugiau buvau bejėgis. Stovėdamas eilėj per daug nesukau galvos dėl jo, bet kartą įspėjau, kad su peiliu geriau nesiartintų. Kažkaip jis nebuvo panašus į tą, kuris galėtų besti. Eilėje taip pat stovėjo ir merginos, prie kurių jis priėjo ir sakė: – “Atiduokit pinigus arba besiu”, o panelės atsakė: – “Niekas tavęs nebijo, net su peiliu…”. Situacija atrodė taip, tarsi prie merginų , einančiu parke būtų priėjęs ekshibicionistas, parodęs savo kabantį pasididžiavimą,o jos būtų atsakę: – “Esame matę ir geresnių, tad geriau nešdinkis iš čia”. Panašiai ir jis , nuėjo nukabinęs nosį. Akivaizdu, kad jis juokavo, bet visgi, menki juokai, kai esi su peiliu, niekas nenori būti su skyle kojoj ar kažkur kitur.
Parnešiau draugui kavos, išgėrė, atsigav, susirinkome daiktus, paėmiau savo kambariokus, paėmiau vieną nepažįstamą merginą Auksę ir parvežiau namo. Visi pakeleiviai sakė, kad niekada gyvenime čia negrįš. Aš žinojau, kad čia privalau sugrįžti. Tiesiog privalau. Ne dėl to, kad tą naktį nieko “nenudėjau” (nepasimylėjau), bet dėl to, kad tai buvo 1/3 festivalio, negalima susidaryti įspūdžio nesudalyvavus iki galo. Žinojau, kad grįšiu, bet mano draugas bandė “laužytis”…
Kodėl mes grįžome į Vilnių? Čia jau kita istorija… Buvau pakviestas į vieno serialo atranką, tačiau atrodžiau tikrai nekaip… Akys raudonos, pats be sveikatos… Dar nuotaiką gadino pozityviai nusiteikęs draugas. Grįžęs, užuot ėjęs miegoti, ėjau į dušą, lyginau rūbus, šukavausi plaukus, draugas miegojo. Paskambinau moteriai, kuri mane pakvietė ir paklausiau ar galiu būti su draugu.
Mes atvykom… Atrankos rezultatus sužinosiu šiandien, bet įtariu, kad gali įvykti kiaulės taisykle – paims man draugą, kuris mane atlydėjo, o manęs ne. Nes pavargęs ir išsekęs sugebėjau prisistatyti prasčiau už Ramūną – įspūdingai. Mano draugas pasirodė nepakartojamai, prieš kamerą kalbėjo kaip sakytų kalbą mažamečiams vaikams iš savo kiemo, visiškai nestrigdamas, pasitikėdamas, teko pripažinti jo pranašumą. Kas patiko atrankoje – tai, kad įgijau šiek tiek patirties, eidamas kitą kartą, nemėginsiu kalbėti lėčiau ar dirbtinai mėginti nuslėpti savo tarmę ir akcentą. Kitas dalykas – buvo gražių panelių. Labiausiai patiko Agnė, šviesiaplaukė, dar besimokanti dvyliktoje klasėje, gerai iškalusi prisitatymą, motyvuota, puikiai paskaičiusi kalba, tačiau per daug susireikšminus. Gryna lapė. Kažkokiame žurnale skaičiau, kaip atkreipti žmonių dėmesį. Ten buvo daug apgailėtinų patarimų, vienas jų – paprašyti vandens. Ta mergina atsistojo, pradėjo dairytis, atsikremštė ir susireikšminusi tarė: – “Oi, mano burna labai išdžiuvus, kur galėčiau gauti stiklinę vandens?”. Mano draugas įsiterpė: – “Mes irgi vakar daug gėrėm”, kažkas atsakė į jos prašymą – “Antram aukšte yra kriauklė, gali įsipilt”. Vėliau pasiūlė kolos. 😀
Po atrankos vykome atgal į renginį. Prieš užsukome pasiimti keletos daiktų. Kadangi buvome sulyti, nusprendėme būti praktiškesni – aš pasiėmiau kerzus, mėlynus džinsus, sportinį džemperį, žieminę striukę, kaldrą, užtiesalą, pagalvę… Draugas apsirengė sprtiniais treningais ir dar man paėmė treningines kelnes. Atvykę nustebome pamatę daug žmonių. Oras buvo nuostabus, tad nusprendėme pagulėti po atviru dangumi. Pasitiesėme atsivežtą mantą netoli scenos, užsiklojove skirtingais audiniais (kad žmonės nepagalvotų, jog mes esame ne tos orientacijos). Ką pagalvos, aš mažiausiai sukau galvą, bet gali padaryti nuotraukas, kurias kiti gali interpretuoti savaip. Na, ką, pasitiesėme, gulėjome saulutėje, mėgavomės nuostabiu oru, gurkšnojome alutį ir… Užuodžiau, kad kažkas smirda… Įlipau į šuns šūdą ir išsišūdinau džinsus…. Myliu šunis, bet nemėgstu neatsakingu žmonių, kurie leidžia jiems atlikti gamtinius reikalus betkur. Tie žmonės tokie pat kaip ir jų augintiniai, gyvenime apsišikę ligi ausų, tik kažką vaizduojantys… Persirengiau, užsidėjau treningines kelnes. Atrodžiau šiek tiek agresyviau ir žmonės ėmė manęs vengti, ypač merginos, kurias kalbinau… 🙂 Taip ir išaušo vakaras… Draugas bendravo su savo senais pažįstamais, o aš nusprendžiau susilaukti dėmesio… Prieidavau prie merginų, pabendraudavau keliais sakiniais, atspėdavau jų zodiako ženklus ir pasakodavau joms apie jas… Jos buvo sužavėtos “iš kur aš žinau”. Iš tikro, sakiau tai, ką sužinojau iš kitų , tokio paties zodiako ženklų žmonių, o likusius dalykus nuspėdavau, pagal jų reakciją. Pritrūkęs žodžių, nukreipdavau temą savo juokeliais. Kadangi buvau su treninginėmis kelnėmis ir kerzais – atrodžiau juokingai, todėl ir mano juokavimas neatrodė keistai. Atėjo naktis, mes išsekome ir nusprendėme eiti link mašinos… Ten visu garsu leidome balkanų dainas (aš ir keletas mano draugų mėgstame balkanų muziką ir šokius). Šokome pagal zdub ši zdub ir kitas dainas, parodijavome įvairius daininikus, įtraukdavome praeivius ir nemokamai dalinome alų ir maistą. Vėliau nuėjome į mašiną. Buvau toks išsekęs, kad užmigau sėdėdamas, net nenusiovęs batų. Prieš užmiegant nuspreniau patikrinti ar visi mano daiktai su manimi. Pasigedau vieno telefono, pasukau į jį iš kito ir išgirdau skambant, kažkur prie mašinos. Liepiau draugui jį paimti, nes jei būčiau išlipęs, tikriausiai ten būčiau ir užmigęs, draugas patingėjo… Ryte telefono neberadau, bet sutikau daug žmonių, kurie pasakojo apie baisius įvykius naktį, kaip kaimiečiai daužė galvas. Maniau, čia legendos, kurių esu sočiai girdėjęs, bet mačiau keletą žmonių skeltomis galvomis, bet neustebau. Mačiau, kai dar sveikomis galvomis jie prašėsi į galvą, naglai lindo, šlapinosi ant laužo, kai aplink stovėjo ir šildėsi žmonės, tai buv likimo pirštas.
Šiame festivalyje nebuvau labai aktyvus, bet buvo geriau, nei sėdėti namie.
Man patiko.
Dėl saugumo… Galėjo būti geriau, bet reikia džiaugtis ir tuo, kad bent vienas apsaugos ekipažas buvo.
Tas vaikinas su peiliu gal kiek pagąsdino, bet čia nieko nepadarysi, viskas eina į naudą, priminė, kad reikia sportuoti, kad su lūžusia ranka reikia sėdėti namuose, o ne lįsti lauk. Nuo pavojų niekas nėra apsaugotas.
Infrastrūktūra buvo kiek neįprasta , teko daug vaikščioti, prie ko vėliau pripratau. Sekmadienį nuotaiką pakėlė nuostabus oras ir gamta… Mus supo didelė pieva ir pienės. Jei būčiau pasiėmęs fotoapararą, tikriausiai būčiau padaręs nuostabių foto ir vėliau jį pametęs.
Ką galiu pasakyti… Festivalis buvo geras. Ypač muzikos ir organizavim atžvilgiu, visada buvo ką veikti, jei ne prie vienos scenos, tai prie kitos. Kas gavo į galvą, matyt buvo už ką. Prie vienos scenos mes bendravome su vaikinais iš Širvintų, jie atrodė, kaip pasakytų pilki žmonės “marozai”, o mes apsirengę , kaip jau minėjau rastamano ir svingerio rūbais. Apsikeitėme numeriais, jie vaišino mus gėrimais, aš pasakojau savo juokus iš humoro klubo ir kitus , negirdėtus. Viskas priklauso nuo žmogaus.
Jei kas nors iš organizatorių skaito šį įrašą, galiu pasakyti, kad jūs esate nuostabūs žmonės, įdėjote daug pastangų, atsidavėte savo idėjai. Ryte, kai visi gėrė, jūs rinkote šiukšles, tempėte krūvas maišų.
Nė vieno jūsų nepažįstu ir jums “nenardau”, bet sav sulūžusia ranka paspausčiau jūsų dešine.
Žinau tik vieną merginą – Reda K. Nuolat skaitau jos blogus, stebėjausi jos optimizmu ir nusiteikimu, kaip ji laukė to renginio… Kad buvo incidentai – nereikia pergyventi!!! Laiko atgal neatsuksime, neabejoju, kad kitamet GaDi bus vienas saugiausių renginių, kad bus didelė tvora, jūs pasitaisysite.
Turėjau gerą savaitgalį, atsipalaidavau, padariau “restartą” savo gyvenime. Praradau telefoną – bet nieko, bus proga įsigyti naują.
Linkėjimai visiems žmonėms, kurie ką nors pametę, kas gavo į galvą, kas prarado nekaltybę, kas patyrė kitų įsimintinų dalykų, turėsite ką papasakoti savo vaikams ir tapsite daug atsakingesniais žmonėmis 🙂
Juk penktadienis ir trylikta… 🙂 Tie, kas neprietaringi, susimąstykite…